Žymiausias lenkų istorikas Janas Dlugošas (1415—1480) lotyniškai parašytoje daugiatomėje Lenkijos istorijoje dažnai mini Lietuvą ir lietuvius, nors Lietuvoje negyveno, gamtos ir žmonių nepažino. Visos jo žinios apie Lietuvą iki XIV a. vidurio paimtos iš kronikų, nuo XIV a. vidurio — iš senesnės kartos amžininkų pasakojimų. Jis lankėsi Florencijoje ir Bazelyje, 1448—1449 m. pusę metų gyveno Romoje, užmezgė pažinčių su istorikais ir poetais. Keliaudamas į Palestiną, susipažino su Enėju Silvijum Pikolominiu. Jo rankraščiai, pavadinti Opera Omnia, išspausdinti XIX a. antroje pusėje, sudaro 14 tomų. Historia Polonica rašyti pradėjo XV a. viduryje.
Kada Jogaila ir Vytautas krikštijo žemaičius (praėjus trejiems metams po Žalgirio mūšio), J. Dlugošas dar nebuvo gimęs. Bet žinių jis galėjo gauti iš vyresnių savo amžininkų, kurie žemaičių krikšte dalyvavo. Aišku, tos žinios negalėjo būti tikslios, be to, pasakojant apie tokius dalykus kaip tikėjimas ir papročiai, tikslumas sunkiai įmanomas. J. Dlugošui, kaip ir jo amžininkui Enėjui Silvijui Pikolominiui, svarbiausia buvo pabrėžti skirtumą tarp krikščionybės ir pagonybės krikščionybės naudai. Jis nemėgo lietuvių, Lietuvą vaizdavosi kaip neturtingą, tuščią pelkių, ežerų, miškų ir didelių žalčių kraštą ir, kalbėdamas apie pagonis žemaičius, nė nemėgino ieškoti šviesesnių ar švelnesnių spalvų. Nepaisant to, jo paliktas žemaičių krikšto aprašymas, paremtas įvykio dalyvių liudijimais, yra seniausias ir patikimesnis už XVI ar XIX amžiaus sukurtas lietuvių pagoniško tikėjimo ar papročių retrospekcijas.
Skelbiamas teksto fragmentas paimtas iš Joannis Dlugosz Senioris Canonici Cracoviensis Opera ’omnia cura Alexandri Przezdiecki edita, tomus XIII (Historia Polonicae libri XII), Cracoviae, 1877. Fragmentą vertė Juozas Jurginis.
Krikštytojų susipažinimas su Žemaičiais (p. 159-161)
Po laimingos sąjungos ir santarvės tarp Lenkijos ir Lietuvos ponų Vladislovas, lenkų karalius, kartu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru, karaliene Ona ir dukteria Jadvyga nuvyko į Lietuvą. Jį labai kankino mintis, kad Žemaitija, jo tėvonijos šalis, didelei jo negarbei lig šiol tebėra paskendusi pagonybėje; todėl sutelkė visas jėgas ir užsibrėžė svarbiausią tikslą — apvalyti žemaičių tautą nuo stabmeldystės klaidų ir apšviesti krikščioniško tikėjimo šviesa. Pasiėmęs mokytų ir dievobaimingų, stropiai dievui tarnaujančių vyrų, apie šv. Martyno dieną išvyko vandens keliais į Žemaitiją. Karalienę Oną su kelionės reikmenimis palikęs Kaune, plaukė laivu, pirmiausia Nemuno upe iki Dubysos, iš čia Dubysa kilo aukštyn į Žemaitiją. Po to sušaukė žemaičių tautos abiejų lyčių žmones ir ėmė aiškinti, kaip „bjauru ir gėdinga žemaičiams, kai lietuviai kunigaikščiai, bajorai ir visa tauta, jau pažįsta vieną ir tikrą dievą, vieniems likti pagonybės klaidose„. Po to išgriovė jų stabmeldiškus altorius, iškirto šventuosius miškus ir, atvykę prie jų svarbiausios dievybės, t. y. prie ugnies (ji buvo už Nevėžio upės ant aukšto kalno viršūnės, jų laikoma šventa ir amžina ir kaip dievybė kunigų nuolatos kurstoma malkomis), bokštą, kurioje ta ugnis kūrenosi, padegė, o patį židinį išžarstė ir užgesino. Po to lenkų kareiviams liepė iškirsti miškus, kuriuos žemaičiai garbino kaip šventus ir dievų gyvenamus, — kaip pasakyta poeto eilėraštyje: „Gyvena ir miškuose dievai„, — garbino taip aklai, kad net paukščius ir žvėris, gyvenančius tuose miškuose, laikė šventais, taip pat visus, kas tik ten įžengdavo. Todėl niekas iš žemaičių nedrįso kirsti tuose miškuose medžių, nušauti paukštį ar kokį žvėrį — velnias tokiam susukdavęs rankas ir kojas. Barbarai nepaprastai stebėjosi, kad lenkų kariai, kirsdami jų šventus miškus, nepatyrė tokių kūno sužalojimų, kokius jie patys dažnai patirdavo. Be to, minėtuose miškuose jie turėjo atskiroms šeimoms ir namams padalytų ugniaviečių, kuriose, apsirengę baltais ir iškilmingais rūbais, degindavo visų savo mirusiųjų giminių ir bičiulių kūnus kartu su žirgais. Prie tokių ugniaviečių statydavo indus iš ąžuolo žievės, į kuriuos dėdavo maisto, panašaus į sūrį, ir pildavo ant ugniavietės midaus, tikėdami, kad mirusiųjų vėlės ateis naktį, stiprinsis tuo maistu ir gers į ugniavietę supiltą midų, įsisunkusį į pačių velionių pelenus; iš tiesų ne vėlės, o krankliai, varnos ir kiti miško paukščiai bei žvėrys pripratę prie tos vilionės, dorodavo padėtą maistą. Spalio pirmąją visoje Žemaitijoje tuose miškuose buvo švenčiama šventė, į kurią žmonės rinkdavosi iš viso krašto, atsinešdami valgio ir gėrimo, kokio kas išsigalėdavo. Ten pokyliaudami kelias dienas, kiekvienas prie savo ugniavietės dėdavo aukas savo netikriems dievams, o ypač dievui, kurį žemaičiai savo kalba vadino Perkūnu, tai yra griaustiniu; tikėdavo, kad tokiomis vaišėmis ir aukomis išprašo iš dievų malonę ir pastiprina mirusių vėles. Žemaičių šalis didžiąja dalimi yra arčiau šaltos Šiaurės, siekia Prūsiją, Lietuvą ir Livoniją, supama miškų, kalnų ir upių; žemę turi derlingą. Šalis suskirstyta į tokius kraštus: Ariogala, Raseiniai, Medininkai, Kražiai, Viduklė, Veliuona, Kaltinėnai. Žemaičiai anais laikais buvo laukiniai ir tamsūs, pilni barbariško žiaurumo ir linkę bet kokiam nusikaltimui. Žmonės augaloti ir stiprūs, maitinosi kukliu maistu, tenkinosi duona ir mėsa; retai vartojo midų ar alų ir troškulį malšino paprastu vandeniu. Aukso, sidabro, geležies, vario, vyno, žuvies ir kokios nors sriubos nepažino. Galima buvo žemaičiui turėti kelias žmonas, po tėvo mirties vesti pamotę, o po brolio mirties brolienę. Neturėjo jie prideramų namų bei butų, gyveno prastose pirkiose. Jų pilvas paprastai išpūtęs ir atsikišęs, užpakalis su kitomis kūno dalimis laibas. Pirkios sulipdytos iš medžio ir šiaudų, platesnės apačioje, siaurėjančios į viršų, panašios į apatinę laivo dalį, viršuje — skylė, per kurią iš viršaus patenka šviesa. Po ta skyle jie kūrendavo ugnį ir virdavosi valgį, kartu gindamiesi nuo šalčių, kurie šiame krašte viešpatauja didesnę metų dalį. Tokiose pirkiose gyveno su žmonomis, vaikais, šeimyna, laikė jose galvijus, ginklus, grūdus ir visus namų padargus. Neturėjo kitokių namų, puošnių, rūmų, viralinių, kambarių, tvartų, bet tose pačiose gyvenamose patalpose laikė prie savęs galvijus, bandos gyvulius ir visą savo mantą. Tai buvo grabus kaimiečiai, žmonės laukiniai ir šiurkštūs, linkę į stabmeldystę, burtus ir kerėjimus.
Tikėjimo aiškinimas (p. 161-162)
Nė vienas iš dvariškių, atvykusių į Žemaitiją su karaliumi Vladislovu, nemokėjo kalbėti žemaitiškai, todėl Lenkijos karalius pats turėjo prabilti, kad žemaičiai priimtų tikrąjį tikėjimą bei religiją. Pirmiausia išmokė juos viešpaties maldos, po to tikėjimo išpažinimo ir visų kitų tikėjimo tiesų, įeinančių į tą išpažinimą. Išaiškino, kad prieš apsikrikštijant reikia įtikėti. Paskui plačiai juos mokė, aiškindamas, „kad reikia garbinti ir tikėti tik vieną dievą, kad tikras yra vienas dievas, bet trijuose asmenyse, kad jis yra viso pasaulio kūrėjas ir gailestingiausias atpirkėjas„. Stengėsi išvaduoti žemaičius iš klaidų ir pagoniško aklumo, įrodinėdamas: „kad netikrus garbino dievus, nes jais laikė ugnį perkūną, miškus, šilus, žvėris; visa tai yra sutverta tikrojo dievo, visi tie daiktai neturi proto ir dėl to protingiems žmonėms kuo nors padėti negali, atvirkščiai, jų protui ir valiai priklauso; tai patys savo akimis galėję pamatyti, kada buvo užgesinta ugnis, kurią jie laikę svarbiausia dievybe, iškirsti šventieji miškai ir girios ir sudaužyti stuobriai„. Tokius ir panašius pamokymus, kuriuos dvasininkai karaliui nurodydavo, karalius Vladislovas pasakojo žemaičiams kaip tikras kunigas; o minia, įtikinta akivaizdaus savo dievybių ir šventenybių sunaikinimo, taip pat karaliaus pamokymų bei pasakojimų, pagaliau sutiko priimti krikščionių tikėjimą bei religiją ir apsivalyti nuo pagonybės klaidų. Priimdama šventąjį krikštą, atvirai išpažino trumpais, bet aiškiais žodžiais, kuriuos pasakė vienas tam išrinktas senis: „Kadangi mūsų dievai, kuriuos garbinti mums buvo liepę mūsų protėviai, tavo, šviesiausias karaliau, ir tavo karių sunaikinti ir kaip silpni ir nepajėgūs lenkų dievo nugalėti, metame tuos dievus ir pripažįstame lenkų dievą, kaip stipresnį„. Žymesnieji iš žemaičių, reikiamai išmokę tikėjimo ir jo nuostatų, krikštijosi prie lenkų karaliaus Vladislovo, kuris jiems krikštijamiems patarnaudavo ir duodavo krikščioniškus vardus. Po to visiems apkrikštytiems ir atverstiems į krikščionių tikėjimą karalius Vladislovas dalijo geriausią gelumbę, žirgus, drabužius, pinigus ir kitas dovanas, norėdamas, kad jie laikytųsi šventojo tikėjimo, ir paskatinti kitus jį priimti. Svarbiausioje Žemaitijos vietoje ir apskrityje, vadinamoje Medininkais, pastatydino katedros bažnyčią šventųjų kankinių Aleksandro, Teodoro ir Svencijaus garbei; kitose vietose įsteigė ir pastatydino parapijų bažnyčių, kurioms nustatė atsakančias pajamas, patvirtintas savo paties užrašymais. Atsitiko taip, kad kai dominikonų ordino magistras, karaliaus pamokslininkas Mikalojus Vanžykas, minėtus žemaičius mokė tikėjimo ir, kalbėdamas per vertėją, plačiai aiškino apie pasaulio sutvėrimą ir pirmojo žmogaus nusidėjimą, vienas iš žemaičių, manydamas, jog tasai magistras Mikalojus Vanžykas kalba apie visa tai, kaip apie dalykus, įvykusius jo amžiuje, kad atmena tai, lyg pats būtų matęs pasaulio sukūrimą, žmogus prastas ir silpno proto negalėjo viso to suprasti ir atsiliepė tokiais žodžiais: „Meluoja šis kunigas, gailestingasis karaliau, sakydamas, kad šis pasaulis turėjo būti sukurtas, nes jei žmogus nėra senas, tai kaip gali liudyti, kad atsimena pasaulio sukūrimą? Tarp mūsų yra žmonių daug vyresnių ir išgyvenusių per šimtą metų, bet to sukūrimo neatsimena, žino tiktai, kad už tų kalnų ir vandenų saulė ir mėnulis, kaip ir žvaigždės, visados švietė„. Karalius Vladislovas, liepęs jam nustoti kalbėjus, tarė: „Magistras Mikalojus Vanžykas apie pasaulio sukūrimą teisybę sakė, nes netvirtino, kad atsimena pasaulio sukūrimą, bet kad jį amžinasis dievas prieš šešis tūkstančius šešis šimtus metų savo visagalybe sukūrė„. Po to pridėjo, „kad tas visagalis dievas stebuklingai atvedė į šį pasaulį žmogų ir, sukūręs jį panašų į save, apgyvendino prabangiame rojuje, o kai pirmasis žmogus rojuje nusidėjo ir per tai visai savo giminei užtraukė mirtį ir pasmerkimą, dievas dar stebuklingiau jį atpirko, pasiuntęs į žemę savo sūnų, gimusį iš nekaltos mergelės, ir davęs per jį pasauliui naują įstatymą bei teisę„.
Žemaičių nenoras užgesinti amžinąją ugnį (p. 163)
Atvertus su dievo malone žemaičių tautą, uoliai tuo besirūpinant lenkų karaliui Vladislovui, kai šis karalius, pažinęs patiklų ir nepastovų žemaičių būdą, rengėsi vykti iš Žemaitijos, paaiškėjo, kad kai kurie iš tų, kurie delsė priimti tikėjimą ir šventąjį krikštą, didžiai sukrėsti savo netikrų dievų sunaikinimo ir kad užgesinta ugnis, jų laikyta šventa ir amžina, slaptai tarėsi vėl įžiebti šventąją ugnį, žiūrėjo, kad laužo pelenai išliktų su žarijomis, ir tarpusavy kalbėjosi: „Kai tik karalius pasitrauks, pamatysime, kad mūsų dievybė negalėjo būti sunaikinta, mes iš išblėsusių žarijų vėl įpūsime ugnį„. Karalius pasiliko dar kelias dienas tarp netikinčiųjų, liepė iš Nevėžio upės nešti vandenį ir gausiai pilti, kol laužas bus paskandintas. Be to, paskyrė žemaičiams seniūnu ir viršininku Kęsgailą, vieną lietuvių poną, dorą ir dievobaimingą vyrą, kuriam griežtai įsakė „ypač stropiai stebėti naujakrikščius, kad jie negrįžtų prie senosios stabmeldystės, be to, neleisti aukoti aukų netikriems dievams ir atlikinėti pagoniškų apeigų tiems, kurie vengė priimti šventojo tikėjimo jungą„. Šis, ištikimai vykdydamas karaliaus įsakymus, stiprino naujakrikščių tikėjimą, o likusiųjų tamsybėse pagonių nebeleido grįžti į stabmeldystę. Todėl žemaičių tauta, per trumpą laiką priėmusi krikščionių tikėjimą, pati griovė ir naikino senuosius dievus, o miškus, kuriuos anksčiau laikė šventais, vertė derlingais lydimais. Tai atlikęs, karalius Vladislovas iškeliavo į Lietuvą ir šv. Elžbietos dieną atvyko į Trakus, iš kur, viešuoju keliu keliaudamas iš dvaro į dvarą, viešpaties gimimo šventėms atvyko į Vilnių ir čia su didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru ir karaliene Ona šventes šventė.