Upytės piliakalnis

Upytės piliakalnis, Čičinsko Kalnas, Tarnagalos piliakalnis

Address

Upytės piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.6556111, 24.2271667

Address

Upytės piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.6556111, 24.2271667

Upytės piliakalnis (Čičinsko Kalnas), minimas ir Tarnagalos vardu dabar dunkso šalia Upytės kaimo, prie kelio Kėdainiai – Krekenava – Panevėžys. Seniau šioje vietoje tyvuliavo Vešetos ežeras, o jo saloje stovėjo pilis, kuri XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima kaip Upytės žemių centras – sunkiai įveikiama kliūtis ne kartą kraštą niokojusiai Livonijos ordino kariuomenei.

Čičinsko kalno šlaitai statūs, oficialių šaltinių teigimu siekia 4-5 m aukštį. Viršuje stūkso supiltas didelis pylimas, o šiaurės rytinėje dalyje plyti žymusis 6 m gylio užpelkėjęs įdubimas. Pasak legendos čia prasmego Čičinsko dvaras.

Visa Čičinsko kalva dabar apaugusi senais medžiais. Piliavietė užimama maždaug 3 ha plotą, o nuo jos viršaus matosi netoli esančios Upytės medinės bažnyčios bokštai.

Čičinsko kalnas yra Krekenavos regioninio parko pasididžiavimas. 2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo paskelbtas, išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu, kultūros paveldo objektu. Dabar tai yra vienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavos regioninio parko kultūros paminklų.

Istorija

Medinė senovės lietuvių pilis ant kalno saloje stovėjo iki XIV amžiaus, kol pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės, o apskrities centru tapo Panevėžys. Kurį laiką Upytės pilyje dar veikė bajorų kalėjimas, bet netrukus buvo palikta likimo valiai ir ilgainiui sunyko. Vietovėje tyvuliavęs Vešetos ežeras, laikui bėgant, užpelkėjo ir galiausiai likusios pelkės buvo melioruotos XX amžiaus pabaigoje. Šiandien paliko tuščiame lauke styroti tik vaizdingas Upytės piliakalnis.

Smetonos laikais šiame kalne buvo rengiamos rajono dainų šventės, gegužinės.

Padavimai ir legendos

Lietuvių literatūroje dažnai minimas Upytės piliakalnis garsėja ne tik savo vaizdingumu ir istorine praeitimi, bet ir jį supančiais padavimais. Vienas iš jų – apie nedorą poną Čičinską, – bene populiariausią neigiamą personažą lietuvių padavimuose. Gal dėl to Upytės piliavietė, kur kas dažniau dabar yra vadinama Čičinsko kalnu.

Apie Upytėje gyvenusį ir įvairiausių veiklų turėjusį poną Čičinską sukurta daugybė būtų ir nebūtų pasakojimų, o Upytės piliavietėje esantis įdubimas užpelkėjusiu dugnu, davė pagrindą neišsenkamiems pasakojimams apie jame prasmegusį pono dvarą.

Ko tik lietuvių tautosakoje nepripasakota apie vargšą Čičinską! Per daugiau kaip šimtą metų net 26 parašyti padavimai apie Čičinską ir ant Čičinsko kalno stovėjusį jo dvarą. Juos savo kūriniuose panaudojo net žymiausi lietuvių klasikai: A. Mickevičius, Maironis, V. Misevičius ir kt.

Pasak senos legendos Čičinskas buvo labai piktas ir žiaurus, be atvangos kankindavęs savo pavaldinius. Kartą, užpelkėjusio Vešėtos ežero saloje, kur dabar stūkso kalnas, Čičinskas užsigeidė pastatyti rūmus ir liepė baudžiauninkams rieškutėmis sunešti žemių kalną. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius ir gražius rūmus. Siekdamas praskaidrinti savo dienas jis liepdavo savo mergoms lipti į medį ir kukuoti gegutėmis, kol jis į jas šaudydavo. Kad būtų tikroviškiau, prieš tai liepdavo išsismaluoti ir išsivolioti plunksnose. Pasak žmonių, Čičinskas turėjo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia ir paduoda žindyti šuniuką. Buvo jis baisus patvirkėlis, o savo nėščiai žmonai perpjovė pilvą norėdamas sužinoti, ar berniukas, ar mergaitė gims. Kiti pasakoja, kad Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Versdavo laukti kunigą ir nepradėti laikyti mišių, kol jis nepasirodys bažnyčioje. O jeigu, koks kunigas nepaklusdavo jam, tai jį nušaudavo. Kartą, išardęs seimą, grįžo į savo dvarą ir iškėlė velnišką orgiją Kalėdų išvakarėse bei su sėbrais padegė kaimą. Todėl visi aplinkiniai gyventojai su palengvėjimu prisimena to pono mirtį. Tą Kalėdų dieną iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir užmušė bejojantį baisųjį poną. Žmonės norėję jį palaidoti, bet žemė jo nepriėmė, vis išmesdavo ant viršaus. O dvaras ėmė skęsti atsivėrusioje kalno pelkėje ir pamažu grimzdo net septynerius metus. Pasak vietinių gyventojų žmonės iki dabar naktimis girdi iš daubos giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.

Tikėti šiais šiurpiais pasakojimais ar ne – spręsti jums, tačiau XVI amžiuje Upytėje iš tiesų gyveno tokie bajorai Sicinskiai. Labiausiai išgarsėjo šios giminės atstovas Vladislovas Sicinskis, kuris pasinaudojęs liberum veto teise 1652 metais išardė Varšuvos šeimą, o 1655 metais, būdamas Radvilų šalininkas, pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais, kuria norėta nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti su Švedija. Tad, kaip jau suprantate, už tokius poelgius jo labai neapkentė lenkų bajorija. Negana to, Sicinskis garsėjo kaip reformatas, o tuo metu Lietuvoje reformacija jau buvo beveik užgniaužta, todėl jį prakeikė ir katalikų kunigai. Upytės bažnyčioje iš tiesų net iki XIX amžiaus vidurio gulėjo sudžiuvęs lavonas – spėjama, kad balzamuotas V. Sicinskio kūnas, kuris tik 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas. Taip iš visų šių faktų vėlesniais metais galėjo susidaryti padavimas apie piktąjį poną Sicinskį, kuris lietuvinant virto Čičinsku – vietovės legendų neigiamu herojumi.

Lietuvių literatūroje plačiai žinoma Maironio baladė „Čičinskas“, Smetonos laikais puošdavusi mokyklinius sąsiuvinius:

Į Čičinsko puikų dvarą
Nuo Mitriūnų ir Lenčių
Suvažiavę duoda garą
Daug bajorų, daug svečių:
Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis kairys,
Ožkabarzdis jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žnairas kūtvėla Tiška
Ir naktibalda Valaitis.

Griežia smuiką rūpestingai
Išsiskutęs vokietys,
Jam kimbolais melodingai
Taiko Leiba Šepetys.
Kumščia drūta, apskrita
Muša būbną Dabita,
Lig alkūnių atsiraitęs:
Ant vaškuotų gi grindų
Šoka plikos lig blauzdų
Liaudos gražios bajoraitės.

Bet Čičinskas apsiniaukęs
Sėdi rūstas, nešnekus,
Ant plikos kaktos sutraukęs
Rūkšlių gresiančius lankus.
“Šimtą rykščių toms mergoms
Atskaityk, Kmita, nuogoms!
Išblaškyt minčių nemoka.
O, tas “veto”, ta naktis
Gal neslėgtų kaip mirtis!..
Kaip negyvos lėlės šoka”.

Neša vargo užmiršimą
Kūčių vakaras brangus;
Žemei skelbia atpirkimą
Įsikūnijęs dangus.
Gieda “gloria” aukštai
Angelų šimtų šimtai,
Bet žmonėms tik gero noro!..
Gieda štai antri gaidžiai;
Šoka, linksminas svečiai!..
Bet Čičinskui trūksta oro.

Ant alkūnės pasirėmęs,
Sėdi rūstas, nešnekus;
Vien, iš boso pasisėmęs,
Lenkia midaus puodukus.
Jo nei plakamų klyksmai,
Nei, juokaudami linksmai,
Sėbrai nuramint nemoka.
Veltui Liauda paklusni:
Ir jaunuoliai, ir seni
Visas Adventas kaip šoka.

Kai iš seimo piktas grįžo,
Piktas, keistas, neramus,
Tai lig šiolei neatlyžo:
Verčia pragaru namus.
Šokiai, klyksmas per naktis…
Nedorybių atmintis
Jam užmigt vienam neduoda?
Ar lig šiolei nebylys
Šventas sąžinės kvieslys
Neprašneks į sielą juodą?

Ginti žūstančios tėvynės
Nuo kazokų ir Maskvos
Stojo sūnūs. Vien negynęs
Tik Čičinskas Lietuvos.
Liaudos išrinktas balsais,
Seime riejos su visais,
Gavęs vardą išdaviko;
Nepermaldomas kitų,
Ant sumanymų aukštų
Veto velniškai užriko.

Sako, Maskvai persidavęs,
Skleidžia Varšuva gandus,
Kad už tai nuo priešų gavęs
Aukso kupinus puodus.
Tarp žmonių tačiau plačiai
Eina gandas, kad stačiai
Velniui bus užrašęs sielą
Nuo anos baisios nakties,
Kai, apgautas įtarties,
Nuskandino savo miela.

Žmonės skuba ant rarotų.
Spengia šaltis; dar tamsu.
Iš eglynų apšarmotų
Staugia vilkas; net baisu!
“Klopai gali naktimis
Išbadyti sau akis:
Reikia jiems apšviesti kelią.
Dievą reikia ne tamsoj,
Reikia garbinti šviesoj!..
Šok, Kmita! užkurk miestelį!”

Nuo bakūžių samanotų
Skraido liepsnos… ir Kmita.
Išvažiuoja ant rarotų
Pats Čičinskas su svita:
Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis kairys,
Ožkabarzdis jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žnairas kūtvėla Tiška
Ir naktibalda Valaitis.

Prieš bažnyčią pasitinka
Juos klebonas su stula,
Į didžiausią kaltininką
Tokia prašneka byla:
“Tavo darbus ir kelius
Taip skriaudingus, atkaklius
Ant svarstyklių jau pasvėrė
Dievo teisė amžina
Ir atrado, kad gana
Žemė ašarų prigėrė!..

Tu pripildei visą šalį
Savo vardo baisuma!
Žemė jau pakelt nebgali,
Tavo kalčių slėgiama.
Nors ganytojui skaudu,
Dievo gimusio vardu
Neįleisiu į šventyklą,
Lig atlyginsi skriaudas,
Iki dvasiškas žaizdas
Numazgos šventa maudykla!”

“Gal Čičinsko nepažįsti?
Ir jo keršto be ribos,
Kad į jį šiandieną drįsti
Atsiliept be pagarbos!..”
Žiebia šūvis; ir ramus
Regi dangiškus namus
Dievo pašauktas klebonas!..
O Čičinskas su draugais
Grįžta žvangančiais žirgais,
Piktas, net mėlsvai raudonas.

“Kas prieš jį skaudžiai bedrįso
Atsiliepti? Kur? Kada?
Jo nejaudė seimo viso
Rūsčios kumštės ar malda.
Dievo teismas? Jei prieš jį
Kas ir sudreba širdy,
To prieš žmones neparodys!..
Ėda dar kita žaizda!..
O, tai buvo kitada!
Jos dauggalis buvo žodis!

Bet ir ji!.. O, švento Jono
Nelaimingoji naktis!..
Į drobulę šilko plono
Jo brangioji, jo širdis
Įvyniota be skundų,
Net be kunigo maldų!..
Štai ir tiltas!.. Nuo to tilto!..
O, Čičinskas niekados
Keršyt neužmirš skriaudos
Ir tikėjimo apvilto”.

Bet yra aukštai galybė!
Net Čičinską ji pasieks;
Nes prieš amžina teisybę
Neišliks nebaustas nieks.
Štai jo darbus, jo kelius,
Apmaudingai atkaklius,
Ant svarstyklių jau pasvėrė
Dievo teisė amžina
Ir atrado, jog gana
Žemė ašarų prigėrė.

Štai ant tilto be vežėjo
Stoję baidosi žirgai!
Pats Čičinskas sudrebėjo!
Stebias, žvalgosi draugai:
Puikūs rūmai, kur linksmai
Šoko, trypė, šit ūmai
Į kiaurąsias grimzda, skęsta…
Į Čičinską gi staigus
Spyrė griaudamas dangus
Kaip į niekšą nepakęsta.

Žmonės iš rarotų grįžta;
Dairos, krapšto sau akis:
Kas tai? Vietos nepažįsta,
Nors išaušo jau naktis!
Iš po žemių, atidžiai
Klausant, girdžias: gied gaidžiai!
Kur Čičinsko švietė rūmai,
Tviski sklidina bala,
Kyšo vidury sala,
Jos pakrančiais auga krūmai.

O ant tilto guli kūnas;
Tai Čičinskas. Koks baisus!
Žiemą nutrenkė perkūnas,
Rūbus nudrėskė visus!..
Dievobaiminga minia,
Net su kunigo žinia,
Niekšą laidoti mėgina.
Bet įkas jį į žemes,
Tik žiūrėk, jos vėl išmes!
Vietos jam su kerštu gina.

Bėgo metai, amžiai slinko;
Daug užgydyta žaizdų!
Net didžiausio kaltininko
Žmonės n’atmena skriaudų.
Vien tik žemė, niekados
Nepamiršdama skriaudos,
Nuo Čičinsko palaidūno
Gynės! mėtė iš kapų.
Veltui žmonės ant varpų
Davė, kad priimtų kūną.

Tik, kai joj įsigyveno
Rusų cariška valdžia,
Ta Čičinską išgabeno,
Dievas žino, kur slapčia.
Užsiliko vien bala;
Kyšo vidury sala,
Jos atkrančiais auga krūmai.
Iš po žemių kai kada
Lyg girdėtųsi skunda,
Kur Čičinsko grimzdo rūmai

Baltų ornamentai juostoje

Čičinsko kalnas

Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau, kaip ir dabar, aplink buvo Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jam užsinorėjo pasistatyti rūmus toj baloj, ir liepė savo žmonėms sunešti po rieškučias, kiti pasakoja,— po sterblę, kišenę žemių. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio jis pasistatė sau didelius gražius rūmus.

Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis jį šaudavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš žindančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką duoda žindyti.

Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Be jo žinios kunigas negalėdavo laikyti mišių. Kartą jis atjojo į bažnyčią ir, radęs kunigą laikant mišias be jo leidimo, šovė ir peršovė jam dešinę ranką. Sykį kalėdų rytą jojo jis į bažnyčią. Prieš išjojant susibarė su pačia. Čičinskas tarė pačiai:

— Kad tu nueitum kiaura žeme!

Pati jam atsakė:

— O kad tave perkūnas šiandien užtrenktų!

Joja jis į bažnyčią, tuo tarpu perkūnas pyks ir užmušė jį, o dvaras tuo metu ėmė skęsti ir skendo per septynerius metus. Visus septynerius metus girdėdavosi gaidžiai giedant ir jaučiai baubiant. Tame daikte, kur buvo rūmai, dabar stovi dvi kūdros.

Užmušus Čičinską perkūnui, jį palaidojo, bet žemė jo neišlaikė— išmetė ant viršaus. Paskui jį buvo užkasę vėl kelis kartus, bet žemė jį vėl išmesdavo. Po to jį išbalzamavo ir pastatė spintoj bažnyčioj.

Man esant mažam, jis stovėdavo išbalzamuotas bažnyčioj trikertinėj spintoj, kertėj už durų. Jis sverdavo dvylika svarų, buvo didelis, dideliais juodais ūsais, plika kakta, užpakaly plaukai; buvo užvilktas juodu lig pat ūseliais švarku. Per sukilimą norėjo pažiūrėti jo koks ten jenerolas. Pamatęs jį, jenerolas išsigando, nuvažiavo į Kauną ir po trijų dienų mirė. Po to atėjo popieris iš gubernatoriaus, kad jį užkastų. Kunigas Almanavičius jį užkasė po bažnyčia rūsyje. Taisant naująją bažnyčią, užkasė ir tą rūsį.

Čičinskas

Naujamiesčio valsčiuje yra mažas Upytės miestelis, kadaise buvęs pavieto miestas. Netoliese nuo to miestelio, mažne už versto, yra kalnas, kuris ir šiandieną vadinamas Čičinsko kalnu. Mat, prieš kokius tris šimtus metų gyvenęs vienas dvarponis— Čičinskas. Baisus tai buvęs žmogus. Jisai liepdavęs žmogui lipti į medį ir kukuoti, o patsai šaudavo į jį. Užėjus kokiam padūkimui, patikęs moterį, perskrosdavo peiliu vidurius. Net vietinis kunigas dideliai jo bijodavęs ir sekmadieniais tolei neidavo ant mišių, pakol jis neateidavęs į bažnyčią.

Vieną kartą sekmadienį jisai, paėmęs eglės šaką, ant jos raitas įjojo į bažnyčią. Pamatęs kunigą jau belaikantį mišias, iš piktumo šovė į jį. Paskui išbėgęs lauk ir, taikydamas aukštyn, sakąs:—

Dabar pažiūrėsiva, katras mudu vyresni!

Už tokius baisius nežmoniškus darbus jis buvęs nubaustas: pirmą dieną Kalėdų jį nutrenkė perkūnas, o jo dvaras nugrimzdo į kalną. Jo kūną žemė nepriimdavus: kai tik pakasdavę, tai vėl rasdavę ant viršaus. Taigi jį paskui laikydavę spintoje ir juomi gąsdindavę mergaites: jo kūną nešiodavę po vakarėlius ir juomi gąsdindavę. Tik užėjus sukilimo metams, jo kūną nežinia kur padėję; mat, nuo to meto jis kažin kur pražuvo.

Vienas siuvėjas, kaip sako žmonių padavimas, yra buvęs Čičinsko kalne. To siuvėjo pavardė — Debeikis. Jis jau yra miręs, bet jo vienas brolis Naujamiestyje ir dabar tebegyvena, eina ubagais. Tas siuvėjas dideliai norėjo žinoti, kas ten yra, tame kalne. Vieną kartą pavakare jis, laidyne, žirklėmis nešinas, ėjo pro Čičinsko kalną namo. Jis užlipo ant to kalno ir atrado tenai senelį. Tas senelis paėmė siuvėją už rankos, ir prieš jį tuoj atsidarė durys. Jisai nužengė į kalną. Tas senelis jį visur išvadžiojęs, visa išrodęs, kaip ten gyvena tame dvare, kaip verda ir taip toliau. Kad parodytų ženklą kitiems, kad siuvėjas tikrai buvęs tame kalne, tas senelis nuardė nuo jo visus drabužius, palikęs tik marškinių apykaklę ir juosmenį, o paskui paleidęs visiškai nuogą namo. Siuvėjas parėjęs namo
verstą kelio, vienoje rankoje laikydamas rožančių, kitoje — škaplierius, nes jam rodėsi, kad pilnas kelias žmonių. Jo žirkles ir laidynę ant rytojaus radę net medžio viršūnėje.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Naujamiesty gyveno du broliai Debeikiai, abu kriaučiai. Vienas — Dominykas, kitas — Juozas. Jie visur siūdavo po sodžius. Kartą Dominykas Debeikis siuvo Tarnagalos sodžiuj. Buvo gegužės mėnuo. Pusdienėlį, dar su saule, ėjo jis į Vilkelius. Eidamas pro kalną, susitiko senelį. Tas jo paklausė:
— Ar buvai ant to kalno? Kriaučius atsakė:
— Mažas būdamas buvau, o dabar daugiau nebuvau. Senelis sako:
— Tai eikim dar pažiūrėt!
Kriaučius su seneliu nuėjo. Senis vedė vedė ir įvedė į tokį urvą, į tokius pakajus. Tuose pakajuose degė smalinės žvakės. Visi tų pakajų gyventojai klausė:
— Iš kur tas svečias? Iš kur tas svečias? Grįžtant senelis liepė jam nusikabinti rožančių ir sukti
aplink save. Jį užpuolė piktos dvasios, bet jis suko rožančių, ir niekas nepriėjo. Bet kai jis išėjo iš kalno, buvo visas nudraskytas. Liko tik marškinių apykaklė ir kelnių juosmuo. Kriaučius sugrįžo pas tą žmogų, kur siuvo, pas Joną Milinį. Tas jį aptaisė, aprėdė. Rytą rado tuos jo sudraskytus drabužius tartum suskustus. Dar rado knygą ir knygoje penkis rublius.
Kai Debeikis grįžo iš urvo, jam pasakė: „Už septynerių metų dar bus kitas toks atsitikimas.“ Ir iš tikrųjų per sukilimą iš Vaišvilčių apylinkės pražuvo žmogus, ir niekas jo nesurado.
*
Prie piliakalnio buvo ariamos žemės, o aplink bala, pieva. Būdavo, nuveda arklius vakare ir palieka ant kalno — tai jie prunkščia, nebūna. Kai ari, tai tik artyn — prunkščia, baidosi! Dažnai ariant ir plūgą išmeta iš vagos.

PASIMATYMAS SU ČIČINSKU
Ant kalno sėdi siuvėjas. Išlenda toks seneliukas. Kas jį ten žino, gal jis koks kipšiukas. Siuvėjas jam ir sako:
Aš noriu pamatyt Čičinską.
O tas seneliukas ir sako:
— Padėk viską, nusiimk rožančių, imk siūlų kamuoliuką ir einam.
Ėjo ėėjo urvu ir priėjo dvarą. Ir gaidžiai gieda, ir žmonės vaikšto. Gi žiūri — ir pats Čičinskas ateina.
Pabuvo jis metus. Nori namo eiti. O seneliukas jam ir sako:
Atmegzk mazgelį ir lipk į viršų.
Mat, lipant į urvą, seneliukas, jam liepė mazgelius mazgyti.
Atmezga mazgelį ir lipa į viršų. Išeina ant viršaus — kad jis šimtą metų prabuvęs. Tik išlipo, taip ir numirė. Ir aš buvau laidotuvėse.
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tapo-baisia-legenda-cicinsko-mumija-buvo-netgi-rusu-administracijos-galvos-skausmu.d?id=76714291

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x