Šventaragio slėnis

Šventaragio slėnis – slėnis Vilniuje prie Neries ir Vilnios santakos. Pagal Lietuvos metraštį toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a.

Tai, be abejonės, svarbiausia šventa vietovė Vilniuje. Pirmą kartą Šventaragio slėnis paminėtas XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos metraštį papildžiusiuose intarpuose apie Vilniaus įkūrimą ir mirusių kunigaikščių deginimo paprotį (Jučas M., 1968; Топоров B. H., 1980, 16-18, 40-44) bei M. Strijkovskio Kronikoje (1582), kur šie pasakojimai buvo detalizuoti. Šie šaltiniai Vilniaus
Šventaragį (Швинторог, Swintoroh) apibūdina apskritai kaip vietą. Neries ir Vilnios santakoje, kaip mišką arba nedetalizuoja visai. 1738 m. Šventaragis (greičiausiai jo dalis kairiajame Neries
krante) dar minimas kaip pieva (šienožąc Swintoroha) (Jasas R., 1971).

M. Strijkovskio duomenys, kuriuos jis pats surinko, rodo, kad XVI a. tikslesnė Vilniaus Šventaragio vieta jau buvo pamiršta. Su juo buvo siejama Neries ir Vilnios santaka, patrankų liejykla – Puškarnia (taip pat ten įkurtos karališkosios arklidės ir visa Žemutinės pilies teritorija („Gdzie rzeka Wilna do Wiliej wpada <.. .> gdzie dziš puszkatnia, stajnie i nižszy zamek“) (pagal: BRMŠ 2, 522).

Šventaragio lokalizacijos klausimu pareikšta įvairių nuomonių. Vis dėlto senajame Vilnios žemupyje yra tik du kyšuliai -„ragai“ : 1) apie 250 m ilg., 30—40 m pl., 3 m aukščio kyšulys nuolaidžiais šlaitais Vilnios dešiniajame krante, atsišakojantis nuo Gedimino kalno papėdės V – PV kryptimi. Jo V dalį užima Arkikatedra, R – Žemutinės pilies Valdovų rūmai; 2) kyšulys kairiajame Vilnios krante, Puškarnoje. Naujausi Vilniaus paleoreljefo tyrimai rodo, jog šio kyšulio smaigalyje stovi Šv. Jurgio bažnyčia (S. Sarcevičiaus inform.).

Šventaragiu paprastai laikoma pirmoji vieta (plg. Топоров B. H., 1980, c. 32-33), tačiau pagrįsta ir alternatyva jai (Tautavičius A., 1960). Matyt, abi šios vietos, skiriamos Vilnios, priklausė tai pačiai sakralinei erdvei, bet ji galėjo būti skirtingai padalyta.

1969-1976 m. ir 1984-1986 m. tyrinėjimų rezultatai Arkikatedros požemiuose iki šiol kelia diskusijas. Tuo metu aptikta įvairių laikotarpių kultūrinių sluoksnių. Senosios šventvietės kontekste yra diskutuojami: I t-mečio sluoksnyje aptiktas židinys su lipdyta keramika grublėtu paviršiumi ir ypač – pirmojo šioje vietoje (XIII a. vidurio arba X IV a. antrosios pusės) kvadratinio mūrinio pastato chronologija bei paskirtis (Kitkauskas N., Lisanka A., 1986; Kitkauskas N., 1989, 115-125; Urbanavičius V , 1993; 2000; Katalynas K., 2000; taip pat žr. Dubonis A., 1997). Situaciją dar labiau komplikuoja tai, jog 2003-2004 m. archeologinių tyrinėjimų Arkikatedros Kapitulos kriptoje metu (vad. G. Gendrėnas) neaptikta 8-ajame dešimtmetyje užfiksuotų pirmosios Vilniaus Katedros presbiterijos pamatų.

Tuo tarpu tikra yra tai, kad Vilniaus Arkikatedros vietoje iki pat Lietuvos krikšto 1387 m. būta šventvietės, veikiausiai su tam tikru statiniu, aukojimo vieta ir dievo ar dievų skulptūromis. Popiežius Urbonas VI savo 1388 m. bulėje kalba apie tai, jog didysis kunigaikštis Jogaila, pradėdamas Lietuvos krikštą, čia išgriovė šventyklą (fanum – „dievams pašvęsta vieta, šventovė“), kurioje iki tol pats su kitais pagonimis garbino dievus ir stabus („in quodam fano vana deorum et ydolorum numina supersticiose colebant“) (BRMŠ 1,447). Apie šventyklą su aukuru (temptum et ara – „dievams pašvęsta vieta/namai su aukuru“) Arkikatedros vietoje pasakoja ir J. Dlugošas (XV a. antroji pusė – BRM Š 2, 572, 574). XVI a. pasakojimuose ši šventvietė, veikusi Žemutinės pilies teritorijoje, prie Valdovų rūmų, siejama su dievu Perkūnu (BRMŠ 2, 522, 555).

Šventaragio slėnio legendos buvo perpasakojamos vėlesnių istorikų, tarp jų Motiejaus Stryjkovskio ir Teodoro Narbuto, ir tapo labai populiariomis. 1582 m. išleistame darbe M. Stryjkovskis pridėjo, kad slėnyje buvo Perkūno šventykla, buvo deginama amžinoji ugnis, o toje vietoje vėliau pastatyta Vilniaus katedra. T. Narbutas, remdamasis Rivijaus kronika, net pateikė šventyklos išmatavimus ir joje atliekamų ritualų aprašymą. Iš tų aprašymų daryta išvada, kad Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos.

Pasakojama, kad kunigaikštis Šventaragis (priklausęs legendinei Palemono dinastijai) pasirinko gražią vietą slėnyje, Neries ir Vilnios santakoje ir nurodė savo sūnui Skirmantui pastatyti ten šventyklą, kurioje jis po mirties turėsiąs būti sudegintas. Jis taip pat nurodė čia deginti Lietuvos kunigaikščių ir didikų palaikus. Po daugelio metų didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo slėnyje. Čia jam prisisapnavo staugiantis Geležinis Vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gediminas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.

Daugiau legendų apie Šventaragio slėnį, skaitykite straipsnyje „Šventaragio slėnis – Vilniaus miesto lopšys„.