Švendubrės akmuo

Švendubrės akmuo, vadinamas Velnio akmeniu  – mitologinis akmuo ir dešimtas pagal dydį Lietuvos riedulys, stūksantis pietvakarinėje Druskininkų savivaldybės teritorijos dalyje, šiauriniame Švendubrės kaimo pakraštyje, dešiniajame Nemuno krante.

Riedulys natūralus, pilkai rausvo stambiagrūdžio granito, pailgas šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, apskaldytas, netaisyklingos trikampės piramidės nupjauta viršūne pavidalo. Virš žemės paviršiaus esančios akmens dalies aukštis – 3,23, ilgis – 7,61, plotis – 5,21, didžiausia horizontali apimtis – 18,55 m.

Akmens rytiniame šone, nuolaidžioje plokštumoje yra 9 duobutės, iš kurių dvi sunkiai matomos. Akmens viršuje iškalta duobutė, į kurią įstatytas metalinis kryžius.

Akmuo stūkso vietovėje, kuri vadinama Ažugojais, Pagojais. Istorinėje literatūroje minimas nuo 1923 m. Pasakojama, kad akmenį apie 1841 m. norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bažnyčios, o apie 1905 m. – Ratnyčios bažnyčios statybai, bet vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Tiesa, vėliau apylinkės ūkininkai savo reikmėms akmenį apskaldė. 1936 m. per gegužines pamaldas iš Gardino atvykę dvasininkai atlaikė prie akmens pamaldas ir pašventino atsivežtą metalinį kryžių, kuris buvo įstatytas į akmens viršūnę. Sovietmečiu kryžius buvo nulaužtas.

2004 m. šalia akmens legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros „Varpininkas“, „Raigardo legenda“, „Piemenaitė“ (autoriai V. Dabrukas, A. Lastauskas, J. Videika).

Švendubrės akmenį „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ (1928 m.) paminėjo Petras Tarasenka, remdamasis Zigmanto Gliogerio darbu (neaišku kuriuo) ir Vinco Krėvės padavimais. 1962 m. akmenį aplankė Istorijos instituto žvalgomoji ekspedicija, kuri pažymėjo jį „nearcheologiniu paminklu“.

1974 m. žvalgė Juozas Markelevičius. 1988 m. ekspedicija (vad. Jonas Balčiūnas) padarė svarbų atradimą – pastebėjo duobutes ant akmens šono. Tai leido priskirti jį šventų akmenų grupei.

1998–1999 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius. Per 1998 m. žvalgymus 24 m į pietus nuo akmens dirvoje užfiksuota 15-oji Švendubrės akmens amžiaus radimvietė.

Vykintas Vaitkevičius akmenį priskiria apeiginių akmenų su dubenėliais grupei, kurie datuojami žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu.

Legenda byloja, kad kartą velnias užsimanė akmenį per Nemuną per­nešti. Jam reikėjo to akmens, kad užbaigtų statyti Liškiavos bažnyčią. Nešė nešė, bet užgiedojo gaidys, metė velnias akmenį kur buvęs. Taip ir liko jis Švendubrėje. Kiti sako, kad velnias nešėsi akmenį, nes norėjo Nemuną užtvenkti. Gerai, kad gaidžiai pragydo, tai išmetė riedulį kur papuolė, o būtų Druskininkai užlieti.

Dar vienas padavimas pasakoja, kad žmonės senovėje žinojo, jog po akmeniu yra urvas. Kartą gyveno toks pavargėlis, bet jis buvo labai stiprus ir nieko nebijojo. Susirado kitą tokį pat vyrą ir abu išsirengė aukso ieškoti. Numanė, kad po akmeniu gali būti daug pinigų prislėpta. Švento Jono naktį abu pradėjo kasti po akmeniu. Kasė kasė ir prisikasė prie didžiausio urvo. Pradėjo lįsti tuo urvu, mato, urvas išeina į platų lauką, o ten stovi didelis miestas. Tuomet jie suvokė, kad pateko į Rai­gardo miestą. Mieste išbuvo tris dienas. Juos ten girdė ir valgydino, dar apdovanojo, tik liepė grįžus namo apie tai niekam nepasakoti. Sugrįžę namo vyrai negalėjo iškentėti ir apie viską, ką matė, papasakojo savo žmonoms. Sulig pasakojimo pabaiga abu kalbos neteko. Taip ir liko ne­byliai iki gyvenimo galo.