Medžiokalnis

Medžiokalnis – kalva Kelmės raj., Kražių apylinkėse, Kražantės slėnyje. Tai gamtos sukurta plokščia viršūnė, stačiais 20-24 metrų aukščio šlaitais kalva. Šiaurinė jos dalis yra kiek aukštesnė, pasisukusi į vakarų pusę. Plotas 30 ha. Apaugusi ąžuolais.  Tai puikiau­sia kražiečių poilsio vietelė, kurios jie nemainytų nė į Kauno Vytauto kalną. Senovėj, sako, čia buvusi medžioklės deivės Medeinės šventykla.

Padavimai ir legendos

Kaip seni padavimai mini, kalne po šventuoju ąžuolu stovėjusi Medeinės deivės stovyla — moteriškė meškos kailiu ant pečių apsisiautusi, rankoje laikanti medžioklinį lanką — saidoką. Deivės garbei ir šlovei kalne buvusi kūrenama amžinoji ugnis ir nešamos aukos. Žemaičiai Medžiokalnį ir šian­dien šventu kalnu tebevadina ir net stebuklingu jį laiko. Medžiokalnis lai­komas nepaprastu ir todėl, kad ant tokio aukšto, vien iš sauso žvyro su­sidedančio kalno, nuo amžių auga ąžuolų miškas. Ir nuostabu, sako, kad tas miškas nei džiūsta, nei auga — jis toks pat ir toks pat, kaip jį senieji žmonės prisimena iš savo kūdikystės. Bet nuostabiausia, tai Medžiokalnio šventasis ąžuolas, kuris čia dažniau­siai „Stebuklinguoju ąžuolu” vadina­mas. Šis ąžuolas tuo nuostabus, kad iš jo kamieno vidaus teka šaltinėlis, ku­rio vanduo, esą, stebuklingai veikian­tis.

Buvo gražus vasaros šventadienio popietis. Medžiokalnio paūksmėje il­sėjosi keletas žmonių. Kražių seniau­sias dievdirbys vedė mane parodyti stebūklingąjį ąžuolą. Eidamas, senelis smulkiausiai pasakoja kiekvienos žy­mesnės Kražių vietelės garsią praeitį.

Kietu žvyre išmintu takeliu įlipame į Medžiokalnio aukštumą. Toliau, iš­ilgai kalno, tirštai apagusio ąžuolais, žengiame pramintu taku. Ąžuolyno vi­dury ir stovi senas medinis kryžius ir ąžuolas su daugybe koplytėlių, prie jo kamieno prisagstytų.

Po šventuoju ąžuolu klūpo moteriš­kė.

Nenorėdami maldingos nuotaikos trukdyti, palengva artinamės, lūkuriuodami kada moteriškė pasikels iš po ąžuolo. Aplink medį plačiai ratu iš­mintas takas. Tai maldininkų maldų kelias. Ąžuolo kelme pagal pat žemę yra nedidelė, kaip rankos kumštis, skylė, kurioje tyvuliuoja vanduo. Žmonės tikina, jog iš medžio tekąs šal­tinėlio vanduo ąžuole neišnykstąs nė vasarą per didžiausias kaitras, nė žie­mą per šalčius. Vanduo medyje pats atsiranda, jo niekas medin nepila, o daugelis pasisėmę net namo parsine­ša. Tai stebūklingojo ąžuolo šventasis vanduo, kuriuo daugelis gydosi. Šiaip kalną kas mėgino kasti ieškodami vandens — niekur negalėjo rasti, nes visur prisikasa sausą žvyrą. Aplink kalną yra pelkių ir upė netoli.

Medžiokalnio ąžuolo vanduo esąs nepaprastai stebūklingas. Ne tik se­novėj, bet ir dabar tą ąžuolą nuolat lanko moterys ir mergaitės su įvai­riais užžadais ir meldimais. Dažnai jos klūpo po ąžuolu, eina keliais aplink medį ir šlakstosi stebūklinguoju šalti­nėlio vandeniu. Kai kurie neša aukas, kabina medyje koplytėles ir daro įvai­rius apžadus. Koplytėlių medyje anks­čiau būta daug daugiau, bet dabar jos sudaužytos, belikę tik vinys, kurio­mis buvusios prikaltos.

Šventąjį ąžuolą daugiausiai lanko bevaikės moterys, norėdamos susi­laukti įpėdinių ir mergaitės melsda­mos, kad greičiau ištekėtų. Lanko ir sveikatos melsdami. Daugelis pasako­tojų tvirtina, kad užžadai ir maldos prie šventojo ąžuolo daugeliui pade­dą.

Pasakojama, jog kažkokie Kelpšos 10 metų nesusilaukę įpėdinių ir dėl to labai liūdėję. Kažkas jiems pata­ręs padaryti užžadus prie Medžiokal­nio stebūklingojo ąžuolo. Taip jie ir padarę, o kaip auką, šalę šventojo medžio pastatė medinį kryžių, kuris ten ir dabar tebestovi. Jų užžadai bu­vę išklausyti, nes netrukus Kelpšams gimė vaikutis ir mergaitė. Tėvai jau senokai pasimirė, o vaikų vienas, be­rods, tebegyvena;

Senoji Orvidienė iš Kražių pasako­jo, jog jai prieš keletą metų labai skaudėjusi koja. Pagaliau koja tiek įsisirgusi, kad ji jau nebegalėjo vaikš­čioti. Visokius naminius vaistus var­tojusi, bet nieko nepadėjo. Žmonių pa­tariama, padariusi apžadus prie ste­būklingojo ąžuolo ir šiaip taip apšliaužusi keliais aplink šventąjį medį. Pagaliau skaudamoji koja ėmusi sveikti ir visai pagijusi, sveikutėlė ir dabar.

Anot pasakotojų, stebūklingų išgi­jimų prie Medžiokalnio šventojo ąžuo­lo pasitaiko gana dažnai, tačiau dau­gelis pamiršta arba juos žino tik tos apylinkės žmonės, iš kurios atvyksta čia maldininkai su užžadais ir auko­mis. Daugelis atvyksta iš gana tolimų parapijų.

Medžiokalnį dažnai lanko ir šiaip jau įvairūs keliauninkai, kraštotyri­ninkai, moksleiviai ir kiti, nes šis kal­nas plačiai pagarsėjęs kaip istorinė vieta; jo apylinkės gražios.

Vienas gana keistokas pasakojimas teko išgirsti apie Medžiokalnio kalną, kur pasakojama, kad šiame kalne esą druskos. Yra net rimtai tvirtinančių, jog tai nėra kokia pasaka, bet Me­džiokalny tikrai druskos esą.

Vokiečių okupacijos metu, vokie­čiai gražųjį Medžiokalnį buvę užsi­moję subjaurioti, nukirsdami jo ąžuo­lus. Nors daug medžių nukirto, bet vi­sų nespėjo nukirsti