Simno bažnyčia

Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Address

Simno bažnyčia

GPS

54.38363515, 23.645539993667

Address

Simno bažnyčia

GPS

54.38363515, 23.645539993667

Gynybinių elementų turinti Simno bažnyčia pradėta statyti 1520 m. Statybos ir gausių rekonstrukcijų darbai truko kelis šimtmečius, tačiau ankstyvojo renesanso bruožų išliko. Tai seniausias Sūduvoje esantis architektūros paminklas. Bažnyčios rūsiuose ir šventoriuje mirusieji laidoti iki pat 1858 m., kai miesto kapinėms buvo išskirtas sklypas netoli bažnyčios, vadinamoje „dvarciškėje“, kitame Dovinės (Spernios) upės krante.

Istorija

Jonas Jonaitis Zaberezinskis 1520 metais pastatė Simno bažnyčią. Tais pačiais metais, pritariant Vilniaus vyskupui Jonui, buvo įsteigta Simno parapija, paskirtas klebonas (pavardė nežinoma). Tai buvo pirmoji mūrinė bažnyčia Sūduvoje. Antroji mūrinė bažnyčia statyta Zapyškyje Povilo Sapiegos tarp 1552 ir 1578 m. Kunigas P. Augustaitis žurnale „Vadovas“ 1911 m. apie Simno bažnyčią rašė: Bažnyčia stovi aukštame kalnelyje ant ežero kranto ir šviečia lyg visų to krašto bažnyčių motina savo gražumu ir senumu.

Simno bažnyčios įsteigimo ir dovanojimo aktas 1520 m. buvo surašytas lotyniškai.  Simno bažnyčios įkūrėjas Jonas Jonaitis Zaberezinskis pagal bažnyčios aprūpinimo aktą nustatė tokias klebono išlaikymo prievoles:

  1. Keturi turtingi ūkininkai (du Simne – Danyla, įsikūręs už Simno dvaro tvenkinio, ir Ročkus, gyvenantis prie miesto ribos; kiti du kaime – Jokūbas prie Dusios ežero ir Mikita Morgis) privalėjo klebonui duoti medaus, vaško, javų, pinigų ir kitų produktų tiek pat, kiek prieš tai duodavo Zaberezinskiui.
  2. Klebonui išlaikyti buvo paskirta viena Simno miesto smuklė, pardavinėjusi įvairius gėrimus.
  3. Simno ir Metelių dvarai bei Simno miesto ūkininkai turėjo duoti klebonui dešimtinę javų, išskyrus avižas, nes avižos buvo reikalingos arkliams, taip pat dešimtinę iš daržų. Šias gėrybes turėjo duoti iš jau dirbamų arba planuojamų dirbti laukų.
  4. Buvo paskirtos trys dykvietės, vadinamos Oželiškiais (Uliškiais), Čupiškiais ir Černiukiškiais, su pievomis, giriomis, krūmais ir vandens telkiniais, kurie užliedavo šias pievas.
  5. Bajoras Andrius Koznačėjus Naško privalėjo duoti dešimtinę vien tik kviečiais.
  6. Paskirtas trijų kūgių laukas už Čermogijos tilto, prie Vito lauko, vėliau pavadintas Dvareliškiais.
  7. Klebonui leista, kiek tik reikės, naudoti Simno girių medžius statybai ir kurui.
  8. Klebonui leista laisvai žuvauti Simno apylinkės ežeruose meškere ir tinklu.
  9. Paskirta kiekvienais metais po vieną valktį žuvų iš Simno ežero.
  10. Paskirta kasmet po dvi liepines medaus iš Metelių dvaro.
  11. Paskirta iš Metelių dvaro po vieną akmenį (vienas akmuo – apie 40 svarų) gerai išvalyto vaško žvakėms – už tai klebonas privalėjo degti žvakes ant visų bažnyčios altorių.
  12. Leista Simno dvaro malūne malti be užmokesčio ir saiko (paprastai vieną saiką imdavo malūnininkas, o du paimdavo valdžiai).
  13. Simno miestas, Simno ir Metelių dvarai bei kaimų gyventojai privalėjo kasmet apie Tris Karalius duoti klebonui po timpą (po grašį) Kalėdoms.
  14. Bajorams buvo nustatyti šie mokesčiai: už laidotuves – pusė kapos, už paskambinimą varpais – timpa, už krikštą – pusė grašio, už noktiurnų giedojimą – 12 grašių, už gedulingas giedamas šv. Mišias – 2 ar 3 grašiai, už mirusiojo lydėjimą į kapus su pamokslu – vienas grašis, išpažintis – nemokamai.

Už tai klebonas privalėjo visada laikyti kunigą vikarą ir už fundatorių J. J. Zaberezinskį ir jo giminę kasmet aukoti trejas skaitomas šv. Mišias: vienas Švč. Mergelei Marijai, antras – už nusidėjimus, trečias – už mirusių giminių vėles.

Legendos

Simno bažnyčia, milžinų statyba. Dar, sako, tebėra du senoviniai milžinų smuikai. Jie grodavo, kai vargonų dar nebuvo mados turėti. Sako, kad smuikai dabar tebėra užkišti bažnyčioj kur. Sakydavo motutė, kad vienas milžinas vienoj pusėj bažnyčios, kitas kitoj pusėj ir, ant stogų užsirėmę, kramtydavo taboką. Sakydavo seni žmonės, kad eis ta Simno bažnyčia skradžiai žemę per sumą su visais žmonėm. Bet nei ėjo, nei ko.

5 1 balsas
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
22 days ago

Senieji Simno gyventojai mena legendą, kad Simno bažnyčią statė du milžinai: vienas milžinas smėlį statybai ėmė iš šiaurinės Simno pusės, todėl atsirado Simno ežeras, o kitas – iš vakarinės miesto pusės. Du milžinai baigė darbą, stovėdami vienas vienoje bažnyčios pusėje, kitas – kitoje. Per bažnyčios stogą pavaišino vienas kitą taboka, padavė rankas ir atsisveikino. Vienas milžinas, pasiraitojęs kelnes ir perbridęs Simno ežerą, patraukė į Žuvinto ežerą žvejoti, o kitas perbridęs Giluičio ežerą nužygiavo Kalniškės miško link medžioti. Kita legenda sako, jog už upės, kuri jungia Dusios ir Simno ežerus, prieš kelis šimtus metų stovėję kunigaikščio rūmai. Tasai kunigaikštis panorėjęs ir pasistatydinęs bažnyčią. Didžiąsias duris liepęs padaryti iš to galo, kuris stovėjo prieš jo rūmus, kad per Šv. Mišias atidaręs duris jis galėtų iš savo rūmų matyti altorių. 
. 1520 m. Zabžezinskis Simne pastatė mū­ro bažnyčią. Pamaldų metu bažny­čios durys turėjo būti atviros, o pono tarnai atidarydavo dvaro rū­mų duris: taip didikas iš savo rū­mų galėdavo girdėti pamaldas ir matyti kunigą prie altoriaus. O pats į bažnyčią neidavo, nes labai nemėgo matyti baudžiauninkų ser­mėgų, vyžų, nekentė driskių kvapo.
Padavimai sako, kad magnato Zabžezinskio giminė išnyko dėl prakeikimo. Kartą jis nuvyko su tarnais prie Simno ežero ir žiūrė­jo, kaip baudžiauninkai žvejoja žu­vis jo Kalėdų stalui. Tuo metu tin­klas po ledu už kažko užkliuvo ir nebuvo galima jo ištraukti. Pagai­lo didikui naujo, brangaus tinklo ir jis įsakė vienam berniokui lysti po ledu ir išlaisvinti tinklą. Arba ištrauksi tinklą arba gausi 100 rykščių! — pagrasino ponas. Vy­rukas įlindo į eketę, pats susipai­niojo tinkle ir nuskendo. Sužino­jusi apie sūnaus mirtį, senutė mo­tina užlaužė rankas ir sušuko: „Būk prakeiktas žmogžudy! Kad visa tavo giminė išnyktų, kaip uo­dai rudenį!“ Jos pranašavimas iš­sipildė: tą patį rudenį mirė vie­nintelis didiko sūnus Jonas. Po kiek laiko mirė ir kiti jo įpėdiniai, nebeliko kam paveldėti pono tur­tų. 

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x