Senosios Įpilties piliakalnis

Senosios Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė, kitaip Įpilties, Impilties piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu – piliakalnis ir gyvenvietė šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Senosios Įpilties kaime, Šventosios intako Įpilties upelio dešiniajame krante, į vakarus nuo kelio 218 Kretinga–Skuodas , 11 km į šiaurę nuo Darbėnų, prie buvusio vandens malūno tvenkinio. Vienas gražiausių ir įspūdingiausių Žemaitijos piliakalnių.

Pasiekiamas nuo Laukžemės pusės atvažiavus į Senąją Įpiltį, centre pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi, už 500 m, yra priekyje, dešinėje, už tvenkinio.

Priešais papėdės gyvenvietę, į šiaurės vakarus nuo piliakalnio Šventosios šlaite išliko kapinynas ir kaimo kapinės, vadinami Karių kapeliais, Maro kapeliais. Ties Įpilties ir Graistupio santaka stūkso Aukuro akmuo ir piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. 2 km į šiaurės vakarus prie Šventosios upės yra Senosios Įpilties II piliakalnis, vadinamas Karių, Karo kalnu.

Įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Įpilties upelio vingį, kuris puslankiu supa piliakalnį iš šiaurės rytų, rytų ir pietų pusių. Pylimo vakarinėje dalyje yra įvažiavimo į pilį vieta, o rytinėje dalyje link upės vedančio išėjimo vieta.

Aikštelė ir pylimai dirvonuoja, šlaitai apauga medžiais, rytinėje dalyje apardyti bebrų urvų.

Į šiaurę – šiaurės vakarus nuo piliakalnio 5 ha plote plyti papėdės gyvenvietė. Ji nenaudojama, dirvonuoja. Pietinėje dalyje šalia piliakalnio stovi dekoratyvinė skulptūra „Kuršis“ (autorius Raimundas Puškorius), pastatyta 2003 m. minint Įpilties vardo pirmo paminėjimo 750 metines. Vakarinėje gyvenvietės dalyje 2007 m. įrengta skulptūrinė kompozicija „Alka“ (dailininkė Ieva Vasauskienė, architektas Alfredas Gytis Tiškus). Gyvenvietės vakarinėje papėdėje stovi informacinis stendas.

Istorija

Piliakalnis siejamas su viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minima Impilties (Empilten, Ampillen, Ampilten) vietove. Impilties vardas pirmą kartą paminėtas Kuršo vyskupo Heinricho 1253 m. balandžio 5 d. rašte Livonijos ordino magistrui dėl pietinių Kuršo žemių pasidalijimo. Pagal tą dokumentą ji atiteko Livonijos ordinui.

Įpiltis priklausė kuršių Duvzarės žemei ir, manoma, buvo šio regiono pagrindinė tvirtovė. Kuršiams 1260 m. sukilus, ji tapo viena pagrindinių sukilėlių pilių. 1263 m. pilies įgulai pasitraukus į Lietuvą, kryžiuočiai pilį užėmė ir sudegino.

Susiformavus Senosios Įpilties kaimui, piliakalnis su papėdės gyvenviete pateko į žemės naudmenas, buvo ariami. Piliakalnis žymimas Palangos seniūnijos XVIII a. II pusės inventoriuje. 1933–1934 m. generolo V. Nagevičiaus vykdomi piliakalnio archeologiniai kasinėjimai Įpiltį plačiai išgarsino. Apie tyrimus rašė Lietuvos spauda, jų stebėti vyko ekskursijos, buvo atvykę valstybės veikėjai, Latvijos mokslininkai. 1935 m. žemės savininkai pasižadėjo Valstybės archeologijos komisijai piliakalnio nebearti, o gyvenvietės teritorija buvo ariama iki pat XX a. pabaigos.

Padavimai ir legendos

Kartą trys vyrai, ar tai turtų ieškotojai, ar tai paslapčių tyri­nėtojai, susitarė tą kalną nuka­sti ir ištirti visus pasakojimus apie paslėptus ten turtus ir ki­tas brangenybes. Jiems teka­sant, nuo Šventosios upės pusės atėjęs prie jų kažkoks „vokytoks” (vokietukas). Šis klausias: „Ką čia vyrai dirbate?”. Šie atsakę: „Ieškome ar nėra tame kalne paslėptų kokių turtų”. Tada „vokytoks” jau smarkiau pasakęs: „Kurį dabar pirmą rei­kės mesti!?… Turbūt tą dryžkelnį!”. Ir visi viena akimirka nuo to kalno pražuvę. Vienas atsidūręs netoli Lenkimų miestelio, kitas ties Darbėnais, o trečias — kažkokiam pušyne. Nuo to laiko iki šiai dienai niekas to kalno ir nedrįstąs dau­giau kasinėti.