Šeimyniškėlių piliakalnis

Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Voruta, yra šiauriniame Anykščių pakraštyje, prie 120 Radiškis–Anykščiai–Rokiškis  kelio, tarp Šeimyniškėlių ir Naujųjų Elmininkų kaimų. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis.

Šis balno pavidalo pailgas kalnas stūkso tarp dviejų daubų esančios keteros viduryje ir atskirtas nuo kitos keteros dalies giliais perkasais. Piliakalnio šlaitai dabar teturi apie 25 m. aukščio, tačiau jie labai statūs – vietomis kyla 60 – 70 laipsnių kampu.

Prie Šeimyniškėlių piliakalnio kuriamas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus medinės pilies kompleksas. 2001 m. pastatytas pirmasis šio komplekso statinys – tiltas į pilį per Varelį, o 2004 m. prie įėjimo į papilį iškilo medinis apžvalgos bokštas, prie jo kuriamas kiemas, kuriame dabar veikia istorinė ekspozicija, vyksta edukacinės programos. Ant Šeimyniškėlių piliakalnio švenčiamos įvairios istorinės šventės: svarbiausia iš jų – liepos 6 d. – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.

Istorija

1935 m. prof. E. Volteris sužinojęs, kad kairiajame Šventosios upės krante, Šeiminiškėlių km. lauke, per 4 km į p. r. nuo Latuvos upės yra įdomus piliakalnis, asmeniškai jį ap­lankė ir įsitikino, kad Šeiminiškėlių piliakalnis tikrai gali būti seniai daugelio istorikų stropiai ieškoma pilies vieta. „Ant to kalno, riogsan­čio netoli Anykščių ir buvo Mindau­go rezidencija ir karūnavimo vieta, nors galimas daiktas. Mindaugo lai­kais ten buvo pastatyta medinė, o ne mūrinė pilis“.

Kad ir įsitikinęs, jog Šeiminiškė­lių piliakalnis yra Vorutos pilies vie­ta, prof. E. Volteris pažymi, kad ga­lutinam šio klausimo sprendimui reikalingas dar šio piliakalnio fortifikacinis – karinis įvertinimas, ar galėjo jis būti svarbesniųjų gynimosi centru karaliaus Mindaugo laikais. Aplankęs pereitą vasarą Šeiminiš­kėlių ir Buteikių piliakalnius ir vie­toje susipažinęs su jų padėtimi, iš­vaizda, įrengimais, kultūrinėmis ypa­tybėmis ir padaręs tų piliakalnių to­pografinius planus, tikiuosi galįs pa­reikšti keletu išvadų.

Šeiminiškėlių piliakalnis yra per 2 km į šiaurę nuo Anykščių miestelio ir per 0,5 km į vakarus nuo Anykš­čių – Debeikių vieškelio. Šventosios upės slėnio aukštumų pakrantėje.

Piliakalnis įtaisytas ant siauro Šventosios pakrantės aukštumos ky­šulio, esančio tarp dviejų 100 – 150 m pločio daubų. Seniau daubomis nedideli upeliai bėgo. Šių upelių var­dais ir dabar dar tos daubos yra va­dinamos. Šiaurinėje dauboje tekėjo Vorelis, o pietinėje — Volupis. Pi­liakalnio įrengimui panaudotas ne kyšulio galas, kaip dažnai aptinka­me mūsų piliakalniuose, o vidurinė kyšulio dalis, atitinkamai įtaisyta. Piliakalnio įtaisymui kyšulio dalis iš rytų pusės yra atkirsta 30 m pločio ir 10 m gylio perkasu, o iš vakarų pusės ją atskiria 40 m pločio ir 15 m gylio perkasas. Atskirtoje kyšu­lio dalyje yra įtaisyta apvali pilia­kalnio aikštė, 130 m ilgio ir 50 m pločio rytinėje dalyje ir 30 m – va­karinėje. Rytiniame aikštės gale yra užsilikęs 6 m aukščio pylimas, o vakariniame 3 m aukščio. Piliakalnio aikštė lygi ir turi apie 0,5 ha ploto. Tuo būdu piliakalnis yra balno pa­vidalo. Piliakalnio aikštė yra viena­me aukštyje su pakrančių aukštu­mais ir iš lauko pusių matytis šiek tiek iškilę piliakalnio pylimai. Pilia­kalnio šlaitai iš visų pusių yra labai statūs ir yra 60 – 70°. Nuo pamato iki aikštės, šlaitai turi 17 m aukščio, o iki rytinio pylimo viršūnės 23 m.

Tačiau jau pažymėtomis sunkiai įveikiamomis kliūtimis dar nebaigia­mas piliakalnio įstiprinimas. Pilia­kalnio įstiprinimui dar buvo panau­dotas tekėjusių upelių vanduo. Tam reikalui pietinėje Volupio dauboje, kiek į vakarus nuo vakarinio perka­so skersai daubos yra supiltas 4 m aukščio volas – užtvanka (dėl to ir upelis, matyti, Volupiu pavadintas). Ši užtvanka dar yra gerai užsilikusi, bet viduryje pavasario vandens yra išplauta. Šiaurinėje Vorelio dauboje irgi matyti buvusios užtvankos pėd­sakų. Tuo būdu pilis iš pietų, vakarų ir šiaurės galėjo būti apsemta vandenimi.

Įvažiavimas į pilį buvo įtaisytas per Vorelį, priešais rytinį perkasą. Čia perkaso dugne, dešiniajame Vo­relio krante, yra aiškus 3 m aukščio tilto pylimas. Pylimas kasimais yra apardytas. Pil. J. Grimašauskas kasė per tą pylimų kelią ir aptiko žemėje, kelių ąžuolinių stulpų liekanas.

Piliakalnio aikštėje ir šlaituose na­tūrali priemolio dirva. Kai kur aikš­tėje pastebima kultūrinio sluoks­nio pėdsakų – tamsesnės spalvos, su pelenų ir anglies likučiais, dirva. Dirvoje dažnai pasitaiko nedideli de­ginto molio gabalai. Pil. J. Grimašausko pasakojimu, rytiniame pylime jis buvo aptikęs urvą, kurį ir prof. E. Volteris buvo matęs. Urvo kraštai buvo apdeginti, o pačiame urve buvo degėsių. Randami piliakalnyje deginto molio gabalai ir aptikti pylime urvai su degėsiais, pažymi piliakalnio augimo techniką.

Kad sutvirtintų iš molio suplaktus piliakalnio pylimus, jie buvo ne tik išorės, bet ir iš vidaus apdeginami. Tam reikalui, pilant pylimą, jie buvo įvairiomis kryptimis medžių gyslomis perneriami ir iš oro pusės medžiais apkraunami. Medžiams su­degus, daugelyje piliakalnių yra li­kę tos paslaptingos skylės ir urvai, apie kurias tiek daug pasakoja mū­sų liaudis. Taip apdeginti moliniai piliakalnių pylimai buvo labai stip­rūs ir daugelyje vietų, pvz., kad ir prie Kauno esančiame Pyplių pilia­kalnyje (spėjama Pilėnų pilies vie­ta), yra visai sveikai išlikę.

Savo padėtimi, išvaizda ir įvai­riais, gynimosi įtaisymais Šeiminiškėlių piliakalnis yra vienas iš gražiausių ir įdomiausių didesniųjų Lietuvos piliakalnių.

Daugiau apie Vorutos pilį ir Šeimyniškėlių piliakalnį skaitykite P. Tarasenkos straipsnyje „Vorutos pilis”

Padavimai ir legendos

Viduryje nedidelio miškelio, prie Volupio ir Varelio upelių gyveno gausi šeima. Jie buvo draugiški, darbštūs, padėjo vieni kitiems. Vyrai ėjo medžioti, moterys – uogauti bei grybauti.

Atklydo į tuos kraštus svetimšaliai. Jie keliavo jau daug dienų ir naktų, pavargo, išalko. Labai apsidžiaugė, kai viduryje miškų pamatė nedidelį kaimelį. Žmonės juos priglaudė, pamaitino.

Ir klausia svetimšaliai:

– Kas tokie būsite? Kaip jus vadinti?

– Mes esame šeimyna, – atsakė kaimo žmonės.

Norėdami atsidėkoti, svetimšaliai supylė didelį kalną, kad apsaugotų kaimą nuo audrų, nuo užpuolikų.

O kai svetimšaliai iškeliavo, tai paskleidė žinią, kad viduryje miškų, prie didelio kalno gyvena šeimyniškiai, kurie yra labai geri žmonės.

Ir nuo to laiko jų kaimas buvo pramintas Šeimyniškių kaimu, o piliakalnis šalia jo – Šeimyniškėlių piliakalniu.

A. Vienuolis, apie šią vietą, yra parašęs legendą, pavadinimu „Anykščių padavimai„.

Laivelis pinigų piliakalnyje. Sako, kad senų senovėje tą piliakalnį (Šeimyniškių) supylė raganos per vieną naktį. Toje vietoje, kur dabar piliakalnis, buvę vieno burtininko rūmai. Tas burtininkas per vieną naktį nujodavęs Rygon ir vėl atgal atjodavęs. Tą burtininką užmušė kariaujant su švedais. Tada raganos jo rūmus užpylė žemėm. Žemę nešė priejuostėm. Užpylė, kad niekas nerastų.

Piliakalnio šone buvusi skylė panaši į langą. Dar seniau piemenys ganė tenai galvijus. Piemenys pradėję muštis, ir supykęs vienas piemuo nutraukęs kito kepurę ir įkišęs ton skylėn. Tada tas piemuo pradėjęs verkti, nes seniau bijodavę šeimininko. Verkdamas jis įlindęs ir radęs tenai kambarį išpuoštą. Tame kambary laivelis, pilnas auksinių pinigų. Ir gale laivelio sėdėjęs ponaičiukas. Tas ponaičiukas paėmęs kepurę, pripylęs aukso ir išleidęs.

Tada kitas piemuo lindęs. Jį užrišę botagais už kojų, kad geriau būtų ištraukti. Kai piemenys ištraukė — buvęs tas be galvos.

Sako, kad senovėje kasdavę, prikasdavę tik mūrus ir daugiau nieko. Seni žmonės sako, kad po piliakalniu yra laivelis auksinių pinigų.