Rudaminos piliakalnis

Rudaminos piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir papėdės gyvenvietė šiaurės vakarinėje Lazdijų rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 0,9 km į pietvakarius nuo kelio 134 Leipalingis–Lazdijai–Kalvarija, tarp Rudaminos miestelio ir Keistutiškės kaimo (Lazdijų seniūnija), kelio Rudamina–Bulotiškė kairėje pusėje.

Rudaminos vardo kilmė aiški­nama įvairiai. Vietos gyventojų pasakojimu, Rudaminos vardas paeinąs nuo žodžio rūda. O netoli šio miestelio yra pelkės, kuriose yra randama daug gele­žies rūdos, dėl to ši vieta senovėje buvusi pavadinta Rudamina.

Rudaminos praeitis supinta su tolima praeitimi. Už puskilomet­rio nuo miestelio į vakarus yra aukštas piliakalnis, kuris, spren­džiant iš savybių, priklauso priešistorinio laikotarpio sustip­rinimams. Anot padavimų, pilia­kalnyje senovėje stovėjusi ąžuolinių rąstų pilis.

Piliakalnis – vienas žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Jis įrengtas poledynmečiu susiformavusioje kalvoje, kurios aukštis virš jūros lygio 198 m, plotis 60 m, ilgis 83 m.

Gynybiniams tikslams piliakalnis naudotas V–XIV a., įrengtas per 4 kartus. Ankstyvąją įtvirtintą gyvenvietę saugojo kalvos kraštu atitverta medinė tvora. Jai sudegus iš molio buvo suplūktas ir viršuje akmenimis sutvirtintas 1 m aukščio pylimas su medine užtvara. Užtvarai sudegus pylimas paaukštintas iki 2 m, o viršuje pastatyta gynybinė siena. Jai taip pat sudegus, ant pylimo buvo supiltas dar 1 m aukščio drėgno smėlio sluoksnis, kurio viršus sutvirtintas plūktu moliu, o šlaitai – akmenimis. Virš pylimo kilo mediniai gynybiniai įtvirtinimai. Pylimo išorinėje pusėje rasti strėlių antgaliai liudija, kad gynybiniai įtvirtinimai sudegė per smarkų pilies puolimą, prieš tai apšaudžius ją iš lankų.

Juozapas Radziukynas teigė, kad ant piliakalnio stovėjo kunigaikščio Ringaudo pilis (pastatyta 1240 m.), kurioje karaliumi vainikuotas Mindaugas. Pilis sunaikinta kryžiuočių 1381 m., kai šturmui buvo panaudotos paraku šaudančios bombardos.

Užlipęs piliakalnio viršūnėn, gali matyti ir už 28 km. esančią Marijampolę, o geros akys įžiūri ir už 48 km. matomą Vilkaviškį.

Žmonių pasakojimu, Rudami­nos piliakalnį prieš šimtus metų esą supylė švedai. Kalne esą pa­laidoti milžinai ir užkeiktieji tur­tai užkasti.

Vienas padavimas mini, jog viena narsi mergaitė, nežinoma karžygė vardu Raudonė prie Rudaminos piliakalnio sumušusi priešus.

1918 metų vasarą okupacijos metu vokiečiai, išgirdę žmones kalbant apie piliakalnyje paslėptus turtus ir kalne esančią geležies rūdą, ėmėsi kalną kasinėti ieš­kodami gerybių. Tačiau išknai­sioję kalną, rado tik senų laikų sutrūnijusių žmonių kaulų, puo­dų šukių ir surūdijusių senovės ginklų. Panašūs knisinėtojai, ieš­kantieji piliakalniuose paslėptų turtų, mėgsta Rudaminos pilia­kalnį knisinėti ir dabar, nors tai daryti Paminklų apsaugos įsta­tymu griežtai uždrausta.

Nors Rudaminos piliakalnis yra daug nukentėjęs, tačiau savo nepaprastais pylimais jis tebėra įdomus ir gana retas istorinis paminklas. Jo, kaip nupjauto kūgio plokščia viršūnė pakraš­čiais apipilta ligi dviejų metrų aukštumo žemės pylimu. Tokiu būdu kalno viršūnėje susidaro įdubimas kaip dubenyje. Viršukalnio volo pylimas tiek status, kad į jį įkopti gali tik visomis keturiomis ropodamas.

Buvusios piliakalnyje pilies jo­kių pėdsakų nematyti. Šiandien čia bėra likęs vienas gana dide­lis ir keletas mažesnių akmenų, kuriuose jokių ženklų nematyti.