Papilių piliakalnis

Papilių piliakalnis, Pilis, Pilius

Adresas

Papilių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.5781111, 22.7303611

Adresas

Papilių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.5781111, 22.7303611

Papilių piliakalnis, Pilis – piliakalnis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Papilių kaimo, Pakražančio seniūnija. Pasiekiamas keliu Kražiai – Griniai Valpainių pradžioje pasukus keliuku į kairę šiaurės rytų kryptimi, pavažiavus 1 km – yra dešinėje, rytuose.

Palyginti, tai gana aukštas kalnas, iš šiaurės rytų pusės jo aukštis – apie 17 metrų, nuo pietryčių jis kiek nuožulnesnis. Nekelia abejonių ir tai, kad apačioje buvusi gyvenvietė. Piliakalnis nebuvo tyrinėtas, bet mokslininkų žvalgytas. Tuos žvalgymus atliko Petras Tarasenka ir Liudvikas Kšivickis XX a. Yra rasta radinių, saugomų Etnografijos muziejuje

Papilių piliakalnis apsodintas įvairiais medžiais – beržais, ąžuolais, klevais. Papėdėje yra išlikę daug didelių akmenų. Nežinia, ar tai kokių senų statinių pamatų liekanos, bet akmenys tikrai dideli.

Istorija

Istoriko Romo Batūros nuomone, čia buvusi rusų metraštininko Ipatijaus minima Žemaitijos kunigaikščio Vykinto pilis. Pagal metraštį prie šios pilies 1251 m. atvyko Lietuvos karalius Mindaugas su savo kariuomene, norėdamas paimti jam nepaklusnaus kunigaikščio buveinę. Bet Vykintui padėjo kunigaikštis Tautvilas, o taip pat pakviesti rusų kunigaikščio Danilos būriai, lenkų kariai. Prie pilies užvirė mūšis, kurio metu buvo nukautas kunigaikštis Vykintas, o lenkas Kočius peršovė karalių Mindaugą. Sužeistas Mindaugas buvo privestas atsitraukti.

Ant Papilio piliakalnio kadaise buvo graži pilis, kurią labai norėjo užkariauti kryžiuočiai. Dažnai čia vykdavo dideli mūšiai. Dėl tos priežasties žemaičiai ypač gausiai ginklavosi ir ruošėsi ginti savo pilį ligi paskutinio kraujo lašo. Vienas mūšis buvo itin nuožmus, užsitęsęs net kelias paras. Tačiau pilies gynėjų jėgos vis vien išseko. Nenorėdami tapti belaisviais, jie susidegino laužo liepsnose. Mūšio metu žuvęs ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis, kuris esą ir palaidotas ant piliakalnio. Kartu su juo žuvę karžygiai Visgaila, Gediminas, kiti kovotojai. Šį piliakalnį, kaip didvyrių kapą, dažnai lankydavęs Žemaitijos seniūnas Kęsgaila, kuris gyveno Kražiuose XV a. pirmoje pusėje.

Tarpukario dokumentuose rašoma, kad ši vieta nuo seno buvusi šventa. „Kai lietuviai dar buvo pagonys, ant piliakalnio turėjo nuolatos degti ugnis, o kūrentojams buvo prigrasyta, jei užges, jie bus nubausti mirtimi. Atėjus krikščionybei, ant piliakalnio buvo sėjami javai, dirbama žemė, užeidavo gamtos negandos, kurios derlių sunaikindavo, tai kunigas per pamokslą sakydavo, kad reikia pastatyti aukštą kryžių, kad debesis išstumdytų. Pušinis kryžius ir buvęs pastatytas, jis aprašytas dokumentuose. Paskui buvo nugriautas, bet atstatytas kitoje vietoje – šalia piliakalnio“.

Kaimo ir piliakalnio pavadinimas Papiliai rodo vietą, kurioje stovėjo pilaitė. Užlipus ant aukštokos kalvelės su plokščiu paviršiumi ir dominuojančio apylinkėje, atsiveria gražus vaizdas į pietus ir pietryčius nuo piliakalnio. Toje pusėje yra ir aukščiausi piliakalnio šlaitai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio pradžia. Archeologų jis nekasinėtas, atlikti tik žvalgomieji tyrimai. Ariant žemę rasta akmeninio kirvelio ir keramikos fragmentų. Pats piliakalnis galėjo būti naudotas ir vėlesniu laikotarpiu – greičiausiai iki I tūkstantmečio vidurio. Apie tai liudija čia rasta I tūkstantmečio pirmai pusei būdinga grublėta bei gludinta keramika ir ankstyviesiems piliakalniams nebūdinga papėdės gyvenvietė, buvusi į pietryčius nuo piliakalnio, apie 1 hektaro plote. Ilgas piliakalnių apgyvendinimas yra būdingas visam šiaurės rytų Lietuvos regionui. Žmonės ant jų su tam tikromis pertraukomis gyveno iki pat Lietuvos valstybės sukūrimo laikų.

Įdomus faktas, kad piliakalnis priskiriamas vadinamajai brūkšniuotosios keramikos kultūrai, nes ant jo rasta keramikinių indų fragmentų su brūkšniais. Ši kultūra buvo išplitusi Latvijos ir Baltarusijos teritorijose. Manoma, kad tos keramikos kultūros žmonių palikuonys buvo sėliai, kurie vėliau išnyko. Jie įsikurdavo aukštose dominuojančiose kalvose. Piliakalnį saugodavo kelių eilių stambios kuolų tvoros. Statūs šlaitai galėjo būti grįsti akmenimis. Tokios apsaugos tuo laiku užtekdavo. Paskui, grumiantis su kryžiuočiais, šlaitai aukštėjo ir tai buvo vėlyvesnių piliakalnių požymiai. Apie tai yra kalbėjęs ir rašęs archeologas dr. Gintautas Zabiela.

Prie jo randama keramikos, plytų nuolaužų, liudijančių apie kadaise čia buvusius statinius. Šiose apylinkėse rasta geležies liejykla, kur buvo lydoma geležis iš balų rūdos. Aptikta taip pat ir šlako. Ši geležies liejykla yra laikoma seniausia Lietuvoje. Be plytų nuolaužų, akmeninių įtvirtinimų čia buvę randama ir įvairių ginklų liekanų, kurių ne viena patekusi ir į Dionizo Poškos muziejų Bijotuose (Šilalės rajone).

Legendos ir padavimai

Pagal padavimą, kartą kryžiuočiams atakuojant Papilio pilį, vykęs nuožmus mūšis tarp žemaičių ir vokiečių. Mūšis užsitęsęs net kelias paras. Išsekus karių jėgoms, paskutiniai pilies gynėjai susideginę laužo liepsnose. Mūšio metu žuvęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis, kuris esą ir palaidotas ant piliakalnio. Kartu su juo žuvę karžygiai – Visgaila, Gedminas ir kiti kovotojai. Šį piliakalnį kaip didvyrių kapą dažnai lankydavęs Žemaitijos seniūnas Kęsgaila, kuris XV a. pirmojoje pusėje gyveno Kražiuose.

Baltų ornamentai juostoje

Kadaise gyveno dar seneliai ir pasakojo apie Papilių kalną. Sakydavo jie, kad kai kasdavę tą kalną, tai rasdavę visokių įrankių. Kiek iškasdavę per dieną, tai tiek užaugdavę per naktį. Vieną kartą piemuo ganęs bandą ir radęs tame kalne urvą. Ir įlindęs į šitą urvą pažiūrėti, kas yra. Jis radęs daug pinigų ir prisipylęs pilną skrybėlę. Savo radiniu labai džiaugėsi, nes tokios laimės savo gyvenime neradęs.

Jis, parginęs bandą, pasakė savo namiškiams, kad radęs Papilių kalne pinigų.

Namiškiai nuėję su piemeniu pas tą kalną ir, pamatę urvą, liepė lįsti į urvą paimti tų pinigų. Bet kai įlindęs, ir ištraukę be galvos.

Baltų ornamentai juostoje

Legendos byloja, kad piliakalnio papėdėje buvo užkasta labai daug lobių. Vienas ūkininkas netgi buvo sudaręs planą, kad tie lobiai paslėpti – net trijose vietose. „Piliakalnio papėdėje buvęs ūkininko sodžius, netoliese augęs labai didelis ąžuolas, o prie jo rastas didžiulis lobis. Jei buvo gyvenvietė, galėjo būti palikti ar pakasti kažkokio laikotarpio pinigai. Legendos sako, kad naktimis jie dega, pastebėję tai, žmonės eidavę lobių ieškoti.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *