Nemunas

Nemunas  – ilgiausia Lietuvos upė. Jo visas ilgis yra 937 km, Lietuvos teritorijoje teka 359 km. Likusioji dalis teka per Baltarusiją (462 km) bei riboja Lietuvos sieną su Baltarusija (17,3 km) ir Rusijos Kaliningrado sritimi (98,7 km). Nemuno baseino plotas 98 200 km², iš jų 46 600 km² yra Lietuvoje (apima 72 % Lietuvos teritorijos).

Tai yra ketvirta pagal ilgį Baltijos jūros baseino upė.

Nemunas prasideda Baltarusijoje, 45 km į pietus nuo Minsko, Uzdzensko rajono Aukštutinio Nemuno (Верх-Нёман) kaimo apylinkėse, pelkėtame Baltarusijos aukštumų pažemėjime, 179 m aukštyje virš jūros lygio. Pradžioje upė teka į pietus, bet susiliejusi su Usa gerokai praplatėja ir pasuka į vakarus. Nemuno aukštupys driekiasi iki santakos su Katra (402 km ruožas). Jame upė teka plačiu slėniu Nemuno aukštupio žemuma, susidariusia paskutiniame tarpledynmetyje. Vagos plotis žemiau Ščiaros žiočių 150–280 m, gylis iki 4 m. Salpa užima beveik visą slėnį, jos plotis 2–4 km. Upė, vingiuodama per salpą, sudaro nemažai senvagių ir meandrų. Vidutinis nuolydis 20 cm/km.

Vidurupio ilgis 327 km, jis tęsiasi iki santakos su Nerimi. Už Katros žiočių Nemunas pasuka į šiaurę. Nuo santakos su Juodąja Ančia 17 km ruože Nemunu išvesta Lietuvos ir Baltarusijos valstybės siena, o toliau upė teka Lietuvos teritorija. Čia Nemunas graužiasi per morenines aukštumas, todėl sudaro meandras, o tarp Punios ir Birštono – Didžiąsias Nemuno kilpas. Slėnis siauras, gilus, beveik be salpos. Krantai statūs, ardomi. Vagoje daug rėvų – ties Gardinu, Merkine (Bajorė, Meška, Sakalai, Merkinės rėva, Žirklės, Siuvėjas), Alytumi (Kiaulė, Paršiukas, Kuilys, Avinas, Kriaušė), Balbieriškiu (Barbiera, Buršalas). Žemutinė vidurupio dalis užlieta Kauno marių. Jų dugne atsidūrė ir pavojingiausios Nemuno rėvos – Guoga, Velnio tiltas, Velnio pirtis, Kamandulė). Vidurupio vagos plotis svyruoja nuo 80 m siauruose ir giliuose slėnio ruožuose iki 200–300 praplatėjimuose. Būdingas vagos gylis 1-3,5 m. Vidutinis nuolydis – 23 cm/km. Ypač sraunūs ruožai yra 14 km žemiau Merkio žiočių ir 13 km aukščiau Peršėkės žiočių. Čia nuolydis atitinkamai 43 ir 38 cm/km, o srovės greitis viršija 2 m/s. Nemuno vidurupio slėnyje į paviršių trykšta daug mineralinių versmių.

Žemupyje (208 km) Nemunas teka į vakarus. Už Smalininkų sudaro Lietuvos-Rusijos valstybinę sieną. 48 km nuo žiočių prasideda Nemuno delta – upė išsišakoja į Rusnę (pagrindinė vaga) ir Giliją (atsišakoja link Rusijos). Ties Rusnės miesteliu upė skaidosi į Atmatą dešinėje ir Skirvytę kairėje taip sudarydama Rusnės salą. Toliau šios atšakos dar skaidosi į smulkesnes protakas ir suteka į Kuršių marias 40 km į pietus nuo Klaipėdos. Žemupio vaga lyginant su vidurupiu gerokai praplatėja (iki 500 m), tėkmė sulėtėja (nuolydis 1,5 cm/km, o netoli žiočių – iki 3 cm/km). Vaga daug mažiau vingiuota, gausu seklumų, laikinų smėlio salų. Aukštutinėje žemupio dalyje slėnis ryškus, 1,5–2 km pločio, 30 – 35 m aukščio šlaitais. Už Jurbarko slėnis jau nebe toks žymus. Už Jūros žiočių Nemunas kerta Vilkyškių kalvagūbrį ir toliau teka per Pamario lankas. Upės vagos gylis žemupyje – 1,5–5 m.

Kasmetinis Nemuno potvynis ties Smalininkais vidutiniškai trunka 62 dienas, savo maksimumą pasiekia kovo pabaigoje.

Kiekvieną pavasarį, pasibaigiant žiemai, Pamario krašte Nemunas išsilieja iš krantų, apsemdamas nemažas teritorijas. Potvynis apsemia per 50 km kelių. Pavasario potvynis yra tik šiam kraštui būdingas reiškinys. Šilutės rajone potvynis paprastai apsemia apie 10000 hektarų teritoriją. Kartais potvynis užlieja didesnius pievų plotus ir atskiria gyventojus nuo civilizacijos. Tokio dažno potvynio pagrindinės priežastys yra dvi – gan gausūs krituliai, antroji jau nuo tarybinių laikų negilinamas Nemunas, kuris nebesugeba praleisti tokio vandens kiekio ir šis liejasi į pievas, semia kelius ir sodybas.

Per hidrologinių stebėjimų istoriją didžiausias buvo 1958 m. potvynis – užtvindyta 58 tūkst. ha laukų. 1997 m. vandens lygis virš kelio viršijo 1,4 m.

Potvynio metu paprastai apsemiamas Šilutės-Rusnės kelio ruožas. Keliui tapus neišvažiuojamu pasitelkiamas specialus transportas – lengvuosius automobilius perkelia tralai, kursuoja padidinto pravažumo autobusas. Vandens lygiui virš kelio pasiekus 80 cm, Šilutės-Rusnės perkėla uždaroma, pagalbą gyventojams teikia kariškių amfibijos. Šią problemą išsprendė 2019 m. pastatyta Rusnės estakada.

Neretai lokalūs potvyniai kyla dėl ledo sangrūdų. Dėl jų yra nukentėję daugelis vidurupio ir žemupio pakrančių miestų ir miestelių. Šaltiniuose minima, kad 1715, 1811, 1829, 1855, 1906 m. Nemunas buvo apsėmęs Kauno rotušės aikštę. 1946 m. Nemuno vanduo net 8,57 m viršijo Kauno vandens matavimo posto nulinę altitudę. 1958 m. didelis potvynis buvo Druskininkuose (9,9 m), Birštone (7,8 m), Smalininkuose (5,6 m).

Pastačius Kauno HES mieste didelių potvynių nebebūna. Be to, pakito žemupio potvynių režimas. Ledai kaupiasi Kauno mariose, o prie užtvankos susiformuoja neužšąlančios properšos, todėl Kauno – Vilkijos ruože ledo sangrūdų Nemune nebebūna. Tačiau dėl to padaugėjo ledo kamščių ruože iki marių (tarp Birštono ir Darsūniškio).

Tiksli Nemuno vardo kilmė nežinoma. Profesorius Kazimieras Būga spėjo, kad vardas reiškia šlapią vietą, raistą, pelkę (plg. nemuogė – „mėlynė“, nemunė – „grybo pavadinimas“, lot. nemus „biržtva, alkas, miškelis“, sen. gr. νέμος „miškelis“). Šis žodis, savo ruožtu, susijęs su skr. नम्, नमति = IAST: nam-, namati „linkti, lenktis“ Nemuno vardas senas, greičiausiai nuo neolito laikotarpio. Nemuno vardažodis plačiai paplitęs baltų gyventose srityse, dažniausiai vandenvardžiuose. Giminingų žodžių yra nemažai: Nemunykštis, Nemunėlis, Nemunaitis, Nemunynas ir kiti. Yra nemažai gyvenviečių, kurių pavadinime yra panašus žodis – Panemunė, Užnemunė, Nemunaitis, Nemajūnai. Jų esama nuo pat upės aukštupio. Kęstučio Demerecko aiškinimu vandenvardis Nemunas reiškia nebylią, ramią, bežadę upę. Tokią pat reikšmę turi ir vokiškuose šaltiniuose naudojamas pavadinimas Memel (Mėmėlė, Mėmelis). Plg., mėmė, memelis, mimelis („nekalbus žmogus, tylenis“), latv. mems („nebylys“), taip pat nėmti („netekti žado, nutilti“), niemas, niemus („bežadis, tylus“). Baltams ir slavams bendra šaknis nem- pereidama į vakarus, kur dažnaiu sutinkami kuršizmai, virsta mem- (plg. Nemunėlis – Memele).

Kartais upė siejama su Ptolemėjaus žemėlapyje pažymėtais Chronu (Cronus, Cronon, Chronius) ir Rubonu. Vėliau (nuo 1250 m.) upė dažnai minima kryžiuočių dokumentuose. Merkatoriaus žemėlapyje aukštupys vadinamas Niemen, o žemupys – Memel. Kituose šaltiniuose dar sutinkami pavadinimai: Memebe, Mimmel, Nemel, Niemijen. Vokietijos himne šalies teritorija įvardinama Von der Maas bis an die Memel – „nuo Maso iki Nemuno“.

Nemuno pakrantės gyvenamos nuo pat to laiko, kai atsitraukė ledynai. Upės vardu pavadinta archeologinė Nemuno kultūra. Formuojantis Lietuvos valstybei Nemunas atliko labai svarbią gynybinę funkciją. XIII–XIV a. prasidėjus kovoms su kryžiuočiais paupio piliakalniuose pastatyta daug pilių: Belicos, Dubno, Gardino, Perlamo, Pervalko, Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Kauno, Paštuvos, Pieštvės, Veliuonos, Kolainių, Bisenės, Jurbarko, Šareikos, Ragainės. Vėliau kryžiuočiai dalį žemupio pilių sunaikino ir ten įkūrė savas. XVI–XVII a. paupyje pastatytos rezidencinės Raudonės, Panemunės, Raudondvario pilys. Svarbiausi Lietuvoje prie Nemuno išlikę piliakalniai: Liškiavos, Merkinės, Alytaus, Punios, Birštono, Jiesios, Seredžiaus, Veliuonos, Sudargo, Rambynas.

Senovėje Nemuno žemupys skyrė lietuvių ir prūsų gentis. Nuo 1919 m. upe ėjo Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos siena, kuri vėliau tapo Rusijos ir Lietuvos siena.

Prie Nemuno buvo sudarytos Salyno ir Tilžės sutartys.

Apie laivybą Nemunu minima jau XIII a. popiežiaus Inocento IV bulėje. Upe plukdyti sieliai, vytinėmis gabenti grūdai ir kiti žemės ūkio produktai. 1350, 1553, 1771–1773 m. iš upės vagos buvo valomi akmenys, naikinamos rėvos. 1765–1768 m. buvo iškastas Oginskio kanalas, kuriuo per Ščiaros, Jaseldos ir Pripetės upes Nemunas sujungtas su Dniepru. 1839 m. Augustavo kanalu per Juodosios Ančios ir Bebro upes Nemunas sujungtas su Vysla. 1863–1873 m. Vilhelmo kanalu per Miniją Nemunas sujungtas su Klaipėdos uostu. XIX a. taip pat bandyta Nemuną sujungti su Ventos baseinu, tačiau Ventos-Dubysos kanalas kasti nebaigtas. 1840–1891 m. sureguliuota žemupio vaga nuo Smalininkų iki žiočių.

Legenda pasakoja, kad grakšti ir linksma Neris tekėjo tarp žalių kalvų. Skubėjo Neris Dauguvos link ir, rodos, niekas negalėjo pakreipti jos srovės. Bet Neris sužinojo apie Nemuną. Ir labai panoro jį pamatyti.

“ Tu privalai tekėti į Dauguvą“, – pasigirdo duslus Žemės balsas, ir visas kalvynas užtvėrė jai kelią.

Nusiminė Neris. Ji labai troško pamatyti Nemuną, bet negalėjo nepaklusti Žemei. Ji pradėjo blaškytis. Taip atsirado Mažųjų ir Didžiųjų Svyruonėlių kaimai. Paukščiai suokė meilės giesmes, o Neris vis liūdėjo. Toje vietoje atsirado penkios salos ir didelė Buivydžių kilpa. Pagaliau Žemė nusileido. Neries džiaugsmas buvo beribis, ji sukiojosi ir linksmai dainavo rėvose. Tai buvo laimės šokis. Ir dabar ta vieta vadinama Mergelių šokio rėva.

Džiaugėsi ir pakrančių kalvos bei slėniai – atsivėrė Neriai kelias pačiose gražiausiose vietose. Viena po kitos prie Neries rinkosi draugės: Žeimena, Vilnia, Vokė, Bražuolė, Dūkšta, Žiežmara, Musė ir pagaliau atskubėjo net didelė upė Šventoji.

Vieną rytą Neris pasidabino baltu rūko nuometu, atmerkė mėlynąsias akis ir… išvydo Nemuną. Santakoje pražydo gėlės.

Toli sklido garsas apie Nemuną ir Nerį, apie jų bendrą kelionę prie jūros. Visos Lietuvos upelės skubėjo pasveikinti didžiųjų upių ir nešė į Nemuną ir Nerį savo vandenis. Tik Žemaitijos gražuolė Minija pavėlavo.

Ir nežinia, ar ji pati surado kelią į marias, ar parodė jį didysis ir atkaklusis Nemunas.