Skališkių ola

Skališkių, Liucionių arba Šventoji ola, Verkianti ola

Adresas

Skališkių ola. Žemėlapyje pažymėta tiksli olos vieta.

GPS

54.8758212, 25.5781679

Adresas

Skališkių ola. Žemėlapyje pažymėta tiksli olos vieta.

GPS

54.8758212, 25.5781679

Skališkių ola

Skališkių ola arba arba Liucionių ola  – Lietuvos Respublikos geologijos paminklas. Tai keli geologiniai objektai viename: 1) ola arba urvas, 2) konglomerato uola, ir 3) nuo jos lašantis šaltinis. Ola yra Neries dešiniajame krante, šalia kaimo turizmo sodybos, griovoje, miške už kelių šimtų metrų nuo Skališkių kaimo prieš upės srovę. Olos papėdėje, prie pat upės, yra dar vienas šaltinėlis, ištekantis iš po akmens.

Skališkių ola – tai į konglomeratą susicementavusio žvyro luitas. Žvyro sluoksniuotumas ryškiai matomas. Jis čia sudaro didelius klodus, kaip ir priešingoje upės pusėje Skersabalių žvyro karjero telkinyje, o susiklostė čia tirpstant ledynams. Vėliau iš didelių ledyno tirpsmo vandenų likus tik nedideliam srautui – Neries upei – susiaurėjus ir besigilinant savo vagą, žvyro sluoksniai buvo atidengti ir čia prasidėjo gausus šaltiniavimas. Upės šlaituose išsiliejantis gruntinis vanduo patiria slėgio ir temperatūros kitimą, dėl ko jame esantys ištirpę karbonatai iškrenta į nuosėdas. Jie sluoksnyje, plona juostele apgaubdami smėlio smilteles ir žvyro apvalainukus, kaupiasi, kol užpildo visas tuštumas ir poras. Taip buvusios palaidos ir birios nuogulos tapo patvariomis ir kietomis uolienomis.

Ola po juo susidarė vėliau, kai šlaito griova gilėjo. Vasarą vanduo nuo konglomerato laša nuolat. Besisunkiantis vanduo žemiau uolos išplovė žemes ir taip susidarė net iki 3 m aukščio bei iki 6 m horizontalaus į šlaitą gylio ola. Jos plotis ~15 m, aukštis ~2 m, gylis ~5 m. Žiemą oloje susidaro ledo stalaktitai ir stalagmitai, išryškindami tas vietas, pro kurias vanduo prasisunkia labiausiai. Tokių olų Lietuvoje yra vienetai.

Skališkių ola dar vadinama Šventąja ola, uola ar atodanga, arba tiesiog skála. Arba pažymima pagal artimiausio kaimelio kitą pavadinimą – Liucionių ola. O dėl iš jos lašančio požeminio vandens ji žinoma ir kaip šaltinis – Verkianti ola. O pats Skališkių vietovės vardas, matyt, kilęs nuo žodžio uola (lenk. skała). Dar vadinama „verkiančia ola“.

Istorija

Uolą esant žinojo jau Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kuris, profesoriaudamas Vilniaus akademijoje, keliavo po Nemenčinės apylinkes. Tai buvusi piligrimystės vieta, pro kurią eidavo kelias link Vilniaus Aušros vartų. Vietiniai mini, kad XIX a. virš uolos stovėjusi koplyčia ar didelis kryžius. Uolą aprašė grafas E. Tiškevičius savo ekspedicijos Nerimi ataskaitoje.

Jau 1851 m. šaltinis praneša, kad aplinkiniai gyventojai šią vietą Raudondvario dvarininko A. Parčevsko valdose vadina Šventuoju kalnu (Святою горою). Virš olos stovįs kryžius, o iš konglomerato lašantis vanduo, tikima, pasižymįs gydomąja galia, ypač gydant akių ligas. Taip pat rašoma, kad oloje visada galima rasti neturtingų valstiečių aukų: keletą grašių, gabalėlį duonos, kryželių iš pagaliukų ir pan. (Памятная книжка, 1851).

1857 m. prie Šventosios olos apsilankęs K. Tiškevičius rašė, jog šios vietos šventumas čia labai traukia žmones, „iš jos lašantis vanduo turėjęs galią išgydyti akių ligas. Jei tik kas sergančias akis juo suvilgydavęs, tuojau pat pasveikdavęs“. „Nuo tada įvairių luomų žmonės, pėsti ir važiuoti, su pamaldžiu tikėjimu gausiai čia lankosi“. Olos savininkas A. Parčevskis, kaip rašo K . Tiškevičius, norėdamas pagerbti šią vietą, pastatė čia kryžių su Viešpaties Jėzaus Kristaus statula ir taupykle apačioje. Pasak jo girdėtų padavimų, Šventosios olos vanduo praradęs gydomąją galią padėti žmonėms po to, kai viena ponia atvykusi čia praplovė šiuo vandeniu savo šuniuko akis. O kai vienas sielininkas, apimtas smalsumo, nuskėlęs uolos gabalėlį ir norėjęs jį išsivežti, jo sielis ėmė skęsti ir tol nejudėjo iš vietos, kol sielininkas tos skeveldros negrąžino į vietą (Tyszkiewicz K., 1871).

Lietuvių mokslo draugijos bendradarbis H. Gudelaitis iš Kaltanėnų, plaukdamas su sielininkais Nerimi 1930 m., rašė: „ Gyvybės vanduo. Tenai, kur Žeimenos upė įteka Nerin. Tenai stovi akmuo, iš to akmens teka vanduo. Seniau tas vanduo buvo gyvybės vanduo. Kas tuo vandeniu nuprausdavo sopamą vietą ar žaizdą, tuojau išgydavo. Vieną kartą atvedė ponia šunelį aklą apiprausti. Apiprausė šunelį. Šunelis pagijo, bet jau daugiau nuo to vandens niekas neišgijo. Kartą atėjo aklas senelis apsipraust gyvybės vandeniu ir vis nemato. Klauso, – kas patyliai šneka žmogaus balsu iš po akmens: „Daug žmonių išgydžiau ir dar būčiau gydęs, bet jau pradėjo ir šunis manimi gydyti, nuo šio laiko aš būsiu paprastu vandeniu“.

Toje vietoje ir dabar stovi supuvęs kryžius, tik kų laikos ir ant kryžiaus lietuviškas parašas „gyvybės vanduo“, bet toliau irgi neišskaitomas parašas vietos gudų iškapotas, išniekintas“ (P P. Saulevičius, 65 m. U. H. Gudelaitis, 1930 m. – LM D ; „Šiame „šventame“ vandenėlyje dvarponiai maudė šunis, o valstiečiai plovė akis. Bažnytininkai visais būdais stengėsi, kad darbo žmogus nepraregėtų. Tačiau jų laikai praėjo“ [!] – Stabinis J., Ramanauskas A., 1961).

Legendos ir padavimai

Užrašytas pluoštas padavimų ir atsiminimų apie Šventąją olą- apylinkių gyventojai noriai pasakoja apie šią vietą (LTR). Šie duomenys iš dalies kartoja, iš dalies papildo prieškarines žinias svarbiomis detalėmis: Skališkių gyventojas Saulėnas Skalos vandens semtis ir praustis eidavo Šv. Jono dieną (LTR 6810/96), Šventoji ola buvo lankoma per Velykas (LTR 6489/66). Su pastaruoju papročiu, matyt, susijęs tikėjimas, jog Skalos vanduo „padeda ir nuo ligų, ir aplamai, kad sektųsi namuose, jei jie apšlakstomi šiuo vandeniu“ (P A. Sudenis, 80 m., Lucionyse – 1987 m., MMT) (plg. bažnyčioje šventinto Velykų ir Sekminių vandens panaudojimą) (V. Vaitkevičius).

Vietos gyventojai pažymi, jog iki Antrojo pasaulinio karo ši vietovė buvo labai mėgstama žmonių, pavasariais čia buvo atvedami mokiniai iš mokyklų, jaunimas rengė gegužines. Iš Vilniaus čia dažnai traukė lenkų inteligentija, klierikai. Pokario metais nuvirto senasis ąžuolinis kryžius, vietovė prarado savo garsą. Ją lankė tik arčiausiai gyvenę žmonės ir sergantys, kurie žinojo apie Skalos vandens gydomąją galią. 1980-aisiais Skalą vėl „atrado“ VU Istorijos fakulteto žygeiviai, kurie čia rengė savo šventes, iškilmingus susirinkimus. 1990-aisiais Šventoji uola tarytum atgimė: ją aktyviau ėmė lankyti vietos gyventojai, taip pat pokaryje į Lenkiją repatrijavę asmenys (ir jų palikuonys?). Prie to nemažai prisidėjo sentikė Palina Panamarčuk (g. 1918 m., nuo 1948 m. gyvenanti Raudondvaryje).

Iš senų vietinių moterų sužinojusi apie Skalą, P. Panamarčuk jau kelis dešimtmečius aktyviai vartojo šį vandenį sau ir dukrai gydyti (paprastai šiek tiek jo prilašina nuo olos „skliauto“, paskui į tą stiklainį pripila vandens iš šaltinio prie Neries). Atėjusi į šią vietą, R. Panamarčuk meldžiasi (prie olos ir prie šaltinio), atnešusi uždega nesudegusius šventintų žvakučių galiukus iš Vilniaus cerkvių (V. Vaitkevičius).

Oloje atsirado šventų paveikslėlių, aukojami smulkūs pinigai, deginamos žvakės. Pvz., 1996 m. birželio 11 d. Šventosios olos viduje, jos giliausioje vietoje, buvo pastatytas kryželis, 2 Marijos ir Jėzaus Kristaus paveikslėliai, o šiek tiek žemiau – 2 metalinės ikonos. Iš šonų prie paveikslėlių pamerktos liepų šakelės, padėtos dvi monetos (2 ir 5 cnt.) (Vait.). 1997 m. balandžio 20 d. olos viduje buvo keli lietuviški atvirukai su Marija, šone nuošaliau – viena maža ikona, stovėjo maži primityvūs kryželiai iš vielos, eglės šakelių, molio. Buvo matyti sudegusių žvakių žymės, gulėjo rašteliai su užrašais (plg.: „Я / Дядя Леля / Дядя Ян / Тятя Наташа и Вика. 11.09.96“) (V. Vaitkevičius).

Už 1,5 km į P nuo Šventosios olos yra Skersabalių pilkapynai (kitapus Neries) (Ar 1433, 1605), datuojami viduriniuoju vėlyvuoju geležies amžiumi, už 2,5 km į R – Rėvos piliakalnis.

Šventoji ola
Šventoji ola. 1957 m. © Vytauto Didžiojo universitetas
Skališkių ola
Skališkių ola. 2023 08 31 ©  Donatas Greičiūnas

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *