Kimbariškė

Vakarinėj Aukštaitijos nacionalinio parko da­lyje, pusiaukelėje tarp Antalksnės ir Ginučių, yra gra­žus, jaukiai Ūkojo ir Alksno ežerų pakrantėse išsibarstęs Kimbariškės kaimelis. Ta­čiau tokių jaukių ir gražių kaimelių Aukštaitijoje ne vienas ir ne dešimt. IŠ kitų jį išskiria jo savotiškas var­das, viena ar kita forma suskambantis dar keliose Aukštaitijos vietose. Kaip byloja Lietuvos administra­cinio suskirstymo kadastras, Zarasų rajone, netoli Anta­lieptės, yra Kimbariškis bei dar kitoj vietoj Kimbartiškė. Prienų rajone netoli Biršto­no yra Kimbirų kaimas.

Ką gi galėtų reikšti šie vietovardžiai: Kimbariškė, Kimbariškis, Kimbartiškė, Kimbirai bei retkarčiais Ry­tų Lietuvoje pasitaikanti pa­vardė Kimbrys? Ar jie sieti­ni tik su lietuvių kalbos veiksmažodžiais: kibti, kimbėti (kaboti), kimbrėti (stirti iš šalčio) bei daiktavardžiais: kimbara (lipikinių šeimos augalas, lipikas), kimbarynė (vieta kur daug kimbarų), kimbizynė (kęzuota vieta – pieva, ganykla), kimbra (ko­ja iki dvišakumo, liesas il­gomis kojomis gyvulys), kimbarasas (pasakojimas, kalbėjimas). Gal ir sietini, bet šaknis kimb turi dar daug didesnę istorinę šlovę.

Istorikams gerai, žinoma, nors ir neišlikusi iki šių die­nų, Europoje, o vėliau ir Ma­žojoje Azijoje bei Persijoje gyvenusi kimbrų, kartais dar Vadinamų kimerais, tautą. Kronikininkas M. Strijkovs­kis, kimbrus ir gepidus lai­kęs, lietuvių protėviais, ap­rašo kimbrų protėvių didvy­riškumą. Pralaimėjus mūšį prieš romėnus ir žuvus vy­rams, kimbrės moterys, išžudžiusios savo vaikus ir pačios iššižudžiusios, nėnorėdamos pasiduoti priešui.

Pagal Vaidevučio legendą, Gotlando; sala VI a, vadino­si Kimbrija. Joje gyvenę iš Skandinavijos išvyti kimbrai, kuriuos savo ruožtu grįžda­mi iš Romos išvarė gotai. Tie kimbrai, anot legendos, po persikėlimo į Prūsiją ta­pę Prutenio – Vaideyučio tau­tos pradininkais.

Kaip pažymi lietuvių seno­vės tyrinėtojas Rimantas Ma­tulis, Europoje buvo viena iš ryškiausių, klajoklių tautų. Tiesiog sunku susekti visas jų klajonių vietas: Galija, Belgija, Italija, Skandinaviją. Pomponijus Mela, kimb­rus žymi Baltijos jūros sa­lose. K. Tacitas (I a.) juos mini: „…Germanijos iškyšu­lyje, prie pat okeano. Šiuo metu tai maža bendruomenė, tik labai pagarsėjusi. Dideli jų buvusios šlovės, pėdsakai gyvi iki šiolei — abiejuose krantuose didžiulė stovykla“. Vėliau jie persikėlė į Brita­niją ir įsikūrė žemėje Lydam. Nuo kimbrų gavo vardą Bri­tanijos provincija Cumberland, seniau Kumraland, Kumbraland. Be to, 1584 m. Filipo Austrijiečio žemėlapy­je Velsas (Valija) — Brita­nijos iškyšulys priešais Ai­riją vadinamas Kambrija: „Cambria sive Walia“. Yra žinių, kad kimbrai įkūrė Liu­beko miestą Vokietijoje. Herodotas rašė, kad „skitai atėjo iš Azijos ir išstūmė iš Europos kimerus”. Iš čia kimerai bėgę į Mažąją Aziją — Joniją, vėliau išvyti per tą pačią Skitiją pasitraukė į Mediją (Persijoje), dalis atsidūrė prie Tiro (dabartinis Libanas). Panašūs į lietuvių kalbą kai kurie Airijos kur gyventa kimbrų (pvz. Aestigalia) ir Škotijos (pvz. Argyli) vietovardžiai. Kimbrų vienokią ar kitokią giminys­tę lietuviams, liudytų ir K. Tacito pastebėjimas, kad estijų (aisčių) papročiai išvaizda panašūs į svebų, o kalba — į britanų.

Galima būtų suminėti ir daugiau lietuvių ir kimbrų giminystės ar istorinio są­lyčio faktų, bet tai ne šio straipsnio paskirtis, — au­torius tik norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį, kad ne tik Prūsiškes (Želmeniškes) ne­toli Švedriškės, Tilžės prie Drūkšių ežero, Sėlos netoli Tauragnų, bet ir kimbr – šaknį turintys Aukštaitijos kaimėvardžiai tikriausiai liudija lietuviams giminingų gen­čių tam tikrų dalių atsikėli­mą (pasitraukima) į Lietuvą. Tokios prielaidos naudai liu­dytų ir ta aplinkybė, kad mi­nėtas Kimbariškės kaimas yra tarpuežeryje garsiojo Ginučių piliakalnio (manoma, kad čia senovėje būta Link­menų pilies) prieigose. Nes, kaip teigia istorikai „iš už­grobtų žemių pasitraukę prūsai ir vakariniai lietuviai buvo apgyvendinti prie, svarbiausių kelių ne tik Gardine ir Volkovyske, bet ir etnogra­finėje Lietuvoje, prie Dubičių, Semeliškių ir matyt ki­tur“..