Karvaičiai

Karvaičiai – buvęs kaimas Kuršių nerijoje, į pietus nuo dabartinės Juodkrantės, tarp Pervalkos ir Preilos (1,5 km į šiaurę nuo Preilos). Dar ir dabar Kuršių marių įlanka vadinasi Karvaičių įlanka, o šalia Marių stūkso Karvaičių kalva.

Pirmųjų Karvaičių vietoje dabar stūkso Senųjų Karvaičių kopa (30 m), o Antrųjų Karvaičių – Karvaičių kopa (50 m).

Karv- yra vedinys iš lietuvių ir vakarų baltų kalbų šaknies. Žodžio reikšmę nesudėtinga sieti su „karve“, nors yra nuomonių, kad tai galėjo būti asmenvardis. Yra ir kitų aiškinimų, siejamų su žodžiais „kreivas“ ir „ragas“. Vokiškai šį kaimą vadindavo Karwaiten, Carwaiten, Krawaietenn, Krawaytten, Kraweiten.

Istorija

Pirmą kartą Karvaičiai minimi 1509 m. Daugiausia gyveno žvejai, save laikantys kuršininkais. XVI a. 2-ojoje pusėje pastatyta koplyčia. 1614 m. skolų įrašuose suskaičiuota 15 tuščių sodybų, o 1641 m. skolų registre rašoma, kad kaime likusi tik smuklė ir vienas žvejo namas. XVIII a. pradžioje kaimas persikėlė į pietus, prie miško Kuršmarių pakrantėje.

Apie 1708 m. Nida, Nagliai ir Karvaičiai sujungti į pastoracinį vienetą, kuris priklausė Kuncų parapijai. Pamaldas laikydavo kunigas iš Klaipėdos. 1740 m. patys Karvaičiai tapo parapijos centru. 1741 m. pastatyta Karvaičių bažnyčia, kurią 1797 m. užpustė smėlis, todėl dar 1794 m. parapijos centras perkeltas į Juodkrantę.

1736 m. įsteigta lietuviška mokykla. Nuo 1786 m. gyventojai kovojo su vėjo nešamu smėliu, užpustančiu sodybas. Tuo metu čia gyveno apie 30 žmonių, buvo šventovė, mokykla, augo sodai. Dalis gyventojų persikėlė į Preilą ir Pervalką, paskutiniai pasitraukė 1797 metais, kai Karvaičių didžiosios kopos (Karvaičių kalnas) smėlis visiškai užklojo gyvenvietę. Žmonės ėmė kurtis Juodkrantės pietiniame pakraštyje, kuris pavadintas Naujaisiais Karvaičiais. Čia buvo pastatyta bažnyčia. Dalis gyventojų išsikėlė į Nidą ir Naglius.

Padavimai ir legendos

Pasakojama, kad Karvaičiuose trobos buvo išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, ir žvejai susieidavo labai retai, kartą per savaitę ar rečiau. Šeštadieniais dažniausiai jie susirinkdavo į seną L. Rėzos svetainę, pasėdėdavo, išgerdavo alaus, pasišnekučiuodavo, aptardavo kaip apsisaugoti nuo slenkančio smėlio ir pan.

Sykį keletas kortininkų susimetė namo kertėje ir ėmė žaisti. Prie aliejinės lempos žaisdami jie sulaukė vidurnakčio, kai vienas vaikščiodamas po kambarį pastebėjo už lango svetimą žmogų. Kortininkai pakvietė nepažįstamąjį pažaisti, o tas sutiko. Išdalijus kortas žaidėjai pasigedo vienos, todėl vienas kaimietis pasilenkė po stalu ieškoti, bet išvydęs arklio kanopą, greitai išlindo ir paliko trobą. Paskui pritrūko dar vienos kortos, ir dar vienos, ir taip galiausiai visi žaidėjai vienas po kito išdūmė iš namų. O svetimasis atsisėdo ant krosnies suolo.

Išsigandęs namo šeiminkas suprato, su kuo turi reikalą. Nors jis ir prašė, ir meldė svečią palikti namus, tačiau tas tik atkirsdavo: „Jūs mane pašaukėte, užtat čia lieku!“ Auštant rytui šeimininkas tarė: „Eisiu pas katalikų kunigą, kad šis savo galią parodytų“. Tai išgirdęs velnias iškart baisiai ūždamas išmovė pro kaminą – taip, kad net plytos ir cementas nukrito ant žemės ir mūre atsirado skylė.

Tos skylės niekam nepavyko užmūryti, ji taip ir liko kaip kortininkų pabaisa, kol keliaujančios kopos visą kaimą uždengė.