Golubiškių piliakalnis

Golubiškių piliakalnis ir gyvenvietė, Ažuraisčiai – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 0,3 km į vakarus nuo buvusio Golubiškių kaimo, apie 0,7 km į šiaurės vakarus nuo Avilio ežero pietrytinio kranto, bevardžio upelio kairiajame krante.

Apardytą piliakalnio kalvą (nuartas pietvakarinis šlaitas) iš šiaurės vakarų juosia upelis, iš kitų pusių – pievos, buvusios pelkės. Šiaurinis, rytinis ir pietrytinis šlaitai statūs, 7,0-7,5 m aukščio. Piliakalnio aikštelė 50 x 30 m dydžio su 0,4-0,5 m storio kultūriniu sluoksniu. Šiaurės vakarų šlaitas buvo sutvirtintas įrengus 3 terasas ir 2 pylimus. 2,5 m žemiau aikštelės yra pirmoji 7 m pločio terasa, kurios išoriniame pakraštyje supiltas 30 m ilgio ir 2 m aukščio pylimas, 2 m žemiau – 3 m pločio terasa ir 15 m ilgio bei 2 m aukščio pylimas, už kurio yra trečioji terasa.

Piliakalnio rytinėje, pietryčių ir vakarų papėdėje yra apie 1 ha senovės gyvenvietės liekanų. Rasta lipdytos brūkšniuotu paviršiumi keramikos, geležies gargažių. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pirmąja puse, priskiriama brūkšniuotosios keramikos kultūrai.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1958 m. ir 1972 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1975 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Apie Golubiškių piliakalnį padavimas pasakoja: kartą į šią apylinkę atsibastė švedai, kurie labai vargino žmones. Lietuviai niekaip negalėjo jų įveikti. Tuo laiku atsirado vienas gudragalvis, pavarde Juškėnas. Jis sušaukė narsiausius kareivius ir liepė jiems papjauti 100 galvijų, o tada nulupti jų odas. Vėliau Juškėno įsakymu kareiviai buvo apvilkti galvijų odomis ir aprūpinti ginklais. Taip apsirengę lietuviai netikėtai užpuolė priešą: švedai labai išsigando ir buvo sumušti. Žuvusieji mūšyje ten pat ir palaidoti, o pats kalnas taip ir liko Odakalniu pavadintas.