Bišpilio piliakalnis

Bišpilis

Bišpilio piliakalnis. Į vakarus ir šiaurę nuo Jurbar­ko, apie pusę kilometro tolumo, stovi labai gražus piliakalnis vardu „Bišpilis“, panašus į bažnyčią, nes šiaurės gale turi bokštą. Sekant padavimus, žmonės kalba, kad „Bišpilį“ supylė Lietuvos kareiviai dar Rimgaudo laikais (Mindaugo tėvo), įdomu, kad tokį didelį piliakalnį kareiviai supylė nešdami žemes su kepurėmis.

Padavimas apie kautynes su kalavijuočiais Mindaugo laikais

Minimos vienos garsios kautynės Lietuvos karaliaus Min­daugo laikais. Senoliai net ir me­tus mini. 1248 m. latviai, slegiami kalavijuočių ordeno, kreipėsi į ka­ralių Mindaugą, prašydami pagal­bos. Mindaugas sutiko latviams pa­dėti ir pats su 30.000 kariuomenės įėjo į Kuršą. Kalavijuočiai, keršy­dami Mindaugui, įsiveržė į Lietu­vą ir žiauriai nuteriojo Žemaičių dalį. Lietuva atsidūrė sunkioj pa­dėtyj, nes iš pietų ir rytų grasė mongolai, o iš šiaurės kalavijuočiai. Mindaugas, matydamas keblią pa­dėtį, nusprendė su kalavijuočiais susitaikinti. Pripažino jų valdžią Kuršo krašte ir sutiko priimti krikš­tą, už ką nuo popiežiaus Inocento IV gavo karaliaus vainiką (apsi­krikštijo 1252 m. savo sostapily Naugarduose, drauge su savo žmo­na kunigaikštiene Morta).

Kalavijuočiai neilgai tesilaikė tai­kos su Lietuva. Jie netrukus vėl pradėjo pulti Lietuvą. Mindaugas, pildydamas tautos valią, pasiryžo nubausti kalavijuočius ir ruošėsi karui.

Prasidėjo kova. Kalavijuočiai smarkiai puolė Bišpilį, norėdami jį užimti, bet Lietuvos kareiviai iš anksto tinkamai buvo pasiruošę ir būdami narsūs, pilies neatidavė. Ka­lavijuočių tiršti būriai pradėjo lipti į pilį, tačiau lietuviai turėjo pakan­kamai prisikrovę ant pilies didelių akmenų ir ilgų medžių, kuriuos nuo kalno ritino po kojomis lipantiems kalavijuočiams. Tuo būdu įlipimas į pilį kalavijuočiams buvo neįma­nomas. Pilies vakarų šonas buvo apsodintas krūmais. Iš tos pusės ritimas medžių ir akmenų turėjo kliūčių ir tuo būdu kalavijuočiams lipti į pilį buvo lengviau. Toj pusėj lietuvių saidokų strėlės taikliai guldė kalavijuočius vieną po kito, bet jie, tikėdamiesi užimti pilį, be paliovos puolė.

Kartais bet kuriam kalavijuočiui pasisekdavo įkopti net į pusę kalno, bet kareivio Jur­gio narsumas ir mokėjimas, turint ilgą virvę, užmesti kilpą ant kaklo, viską likviduodavo. Užmetęs kilpą, Jurgis priešą užtraukdavo ant pi­lies, bet jis jau būdavo mirtinai pasmaugtas. Panašiu būdu Jurgis užsmaugė 45 kalavijuočius. Lietu­vos kariuomenės dalis, Mindaugo pasiųsta, iš užpakalio pradėjo uo­liai mušti kalavijuočius. Kova truko 8 val. Visai sumažėjus kalavijuočių jėgoms, dingo jų viltis užimti pilį.

Padavimas apie prakeiktą mergelę

Kitas padavimas visai skiriasi nuo pirmojo. Kalbama, kad ten bu­vęs labai gražus dvaras ir prakei­kus amžinai nuskandintas. Dar at­simenu, kad ant piliakalnio viršaus buvo skylė, panaši į kaminą. Dabar minima skylė jau užaugo.

Pro Bišpilį seniau ėjo takas į bažnyčią. Vieną sekmadienio rytą jaunas vyrukas ėjo pro Bišpilį į bažnyčią ir pamatė, jog iš Bišpilio pasirodė graži, kaip saulė, iki že­mės geltonomis kasomis, panelė ir dairosi. Vyrukas, pradrįsęs, užkal­bino, tardamas: „labą dieną pane­le; kas girdėt?!“ Ši atsakė: „Aš esu prakeikta, o tu, žmogau, gali mane išvaduoti iš prakeikimo. Eik į bažnyčią, pasimelsk, o grįždamas rasi mane toj pačioj vietoj, tik ne tuo pačiu veidu, kaip dabar esu, ir nors baisi būsiu pažiūrėti, bet neišsigąsk, o drąsiai prieik ir pa­bučiuok mane. Tada aš tapsiu laisva nuo prakeikimo, ir tu ir aš būsim laimingi“. Vyriškis mielu noru sutiko ir nuėjo bažnyčios link.

Grįžtant vyriškiui pasirodė labai didelė rupūžė, kuri jau stiebėsi jį bučiuoti. Vyriškis persigando ir nu­bėgo. Nelaimingoji „varlė“ sucypė ne savo balsu, tardama: „Kvailas, tu žmogeli, pats esi nelaimingas, ir aš amžinai nelaiminga“. Tai pa­sakiusi dingo.

Padavimas apie lobio paieškas Bišpilio piliakalnyje

Rusų kunigaikščio Vosilčikovo laikais, Bišpiliui esant jo savybe, buvo samdomi darbininkai nukasti piliakalnį, nes manyta ką nors rasti. Iškasė vieną auksinę pasagą. Kiek­vienos dienos darbas, kitą dieną atėjus, būdavo užlygintas taip, kaip ir buvęs. Žmonės dieną kiek nu­kąsdavo, tai naktį nežinia kokia dvasia vėl užlygindavo ir taip bū­davo kiekvieną dieną per 2 savai­tes (darbininkų dirbdavo 50—60). Vasilčikovas sudarė darbininkų dvi pamainas. Tada darbas ėjo be pa­liovos dieną ir naktį, bet naktiniai darbininkai iš pirmos nakties atsi­sakė, nes įvairūs bauginimai neleido dirbti. Rodydavosi visokios šmėklos, karų baisenybės, griūdavo akmenys, lūždavo medžiai ir t. t. Tada Vasilčikovas tarė: „Nieko nesu čia užkasęs, tad niekas man ir atkasti nepriklauso“. Sustabdė darbą, palikdamas Bišpilį ramybėje.

Per didįjį karą, vokiečių okupa­cijos laikais, Bišpilis tapo kapinynu. Vokiečiai mūsų žmones, jiems nu­sikaltusius, be to, ir rusų belais­vius, pasmerktus mirti už bet kokį prasižengimą, vesdavo prie esan­čios greta Bišpilio gražios lankos ir įsakydavo pačiam išsikasti duobę ir stoti ant kranto. Čia atvesdavo kunigą išklausyti išpažinties, ir po to sušaudydavo.

1920 m. Jurbarko būrio šauliai pasodino ant Bišpilio „ Viliaus medį“ (ąžuolą). Medelis gražiai au­ga ir bujoja.

Ambrozaitis J. “Bišpilis” // Karys.– 1931, Nr. 40, p. 805

Bišpilio piliakalnis

Bišpilio arba Jurbarko piliakalnis dar vadintas Višpiliu, Viešpiliu – piliakalnis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Jurbarko šiaurės vakarų pakraštyje, Imsrės kairiajame krante.

Piliakalnį iš šiaurės, vakarų ir pietų juosia upės slėnis ir jos pakrančių daubos, rytuose yra aukštuma. Šlaitai nuo upės yra statūs, jie siekia 17–20 m aukščio. Piliakalnio aikštelė 58×28 m dydžio, jos pietvakarinis galas smailesnis. Ji nuo aukštumos atskirta 5 m aukščio pylimu, kuris juosia aikštelės šiaurės rytų, pietryčių ir iš dalies pietinį galus.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1960 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Aikštelėje ir aukštumoje už pylimo rasta žiestos keramikos, lanko ir arbaleto strėlių antgalių, kitų radinių, datuojamų XI a.–XIV a. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Bišpilio piliakalnis ir jo istorija

Pirmoji lietuvių pilis į rytus nuo Skalvos paminėta XIII a. viduryje, bet ji neįvardinta. Manoma, kad ši minima stipri pilis stovėjo būtent čia, ant Bišpilio. Labai galimas daiktas, kad pilis čia jau buvo dar iki kryžiuočių pasirodymo – XI a., o tikėtina, kad ir anksčiau. Ditlebas von Alnpekė savo eiliuotoje Livonijos kronikoje rašo, kad žemaičiai pilį ant Bišpilio pasistatę apie 1260 metus, kai vyko Durbės mūšis ir kitos intensyvios kovos. Vieni istorikai mano čia buvus Bisenės pilį, kiti argumentuoja, kad čia stovėjo Kolainiai. Ši pilis – pirmoji kryžiuočių auka lietuvių žemėse.

Kolainių pilis pirmą kartą minima 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų“. Pilyje buvo vadas Surminas, su 120 vyrų, kurie galop visi, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti. „Prūsijos žemės kronikoje“ rašoma, kad 1291 metais, vasario 2 dieną, Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Bruhavenas su daug brolių ir apie 1 500 vyrų, žygiuodami pro Kolainius, pamatė, kad ši pilis nėra saugoma ir ją sudegino.

Gali būti, kad Bisenės pilies įgula turėjo gerą užnugarį, atsarginį gynybos variantą: už 4 km. Į šiaurę nuo Bišpilio, Meškininkų kaime, yra dar vienas didelis piliakalnis, vadinamas „Bišpiliuku“. Jo aikštelėje randama I tūkstantmečio daiktų, bet įtvirtinimai būdingi kovų su kryžiuočiais laikotarpiui.

Šioje gyvenvietėje ir piliakalnyje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kasinėjo kunigaikštis Vasilčikovas. Dalis radinių iš rūmų išvežti vokiečių, dalis yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Rasti keramikos dirbiniai, P. Tarasenkos nuomone, skirtini III-VIII a., kiti radiniai – iš IX-XIV a. Į rytus ir vakarus nuo piliakalnio (abipus Imsrės upelio), 2,5 ha ploto papėdėje yra I tūkst. pradžios – II tūkst. pradžios gyvenvietė, tyrinėta 2006 m.

Bišpilio piliakalnis apipintas legendomis ir padavimais

Apie šį piliakalni daugybę padavimų yra surašęs archeologas Petras Tarasenka, kuriuos sudėjo į straipsnį pavadinimu „Jurbarko „Višpilies“ piliakalnio padavimai„. Vieną iš šio rinkinio padavimų pateikiame čia:

Buvo ant kalno skylė, į kurią ir 3 ilgas kar­tis surišę įkišdavo ir tai dugno dar nepasiekdavo. Iš tos skylės išeidavo baltai apsirėdžiusi panelė. Jai tegalima buvo tik tris kartus išeiti. Išėjusi pirmą kartą pana sutiko vieną moterį ir prašė nuo jos ku­rios nors šventenybės: škaplierių ar ražančiaus. Ta­čiau moteris prašomų daiktų jai nedavė. Išėjusi antrą kartą vėl nieko negavo. Negavusi ir trečią kartą. Tuomet ji labai verkė ir nuėjo į kalną, saky­dama, kad vėl lieka amžinai užkeikta, o jei būtų gavus kurį nors šventą daiktą, tai būtų išvaduota.

Jurbarko milžinai

Kartą gyveno du broliai milžinai: Jurgis ir Barkus. Jurgis gyveno dešinėj Nemuno, Barkus — kairėj. Iš ryto numesdavo viens kitam kirvį.
Kartą Barkus sudavė Jurgiui netyčia kirviu į smilkinį, ir tas pasimirė. Iš to širdies skausmo neilgai gyveno ir Barkus.
Kai jie mirė, jiems buvo supiltas kapas, vadinamas Bišpiliu. Apie milžinkapį pradėjo augti miestas, kuris nuo abiejų brolių gavo Jurbarko vardą.