Birutės kalnas

Palanga – kurortas prie Baltijos Jūros. Manoma, kad ji užjūrio pirklių galėjo būti lankoma nuo 1161 m. Pietinėje miesto dalyje yra kalva, iškilusi 20,7 m virš jūros lygio, – Birutės kalnas. Kalva žemėlapiuose žymima nuo XVII a. 1965 m. papėdėjė pastatyta skulptūra „Tau, Birute“ (autorė Konstancija Petrikaitė-Tulienė). 1989 m. aptiktos žynių kulto liekanos.

Iš šiaurės ir pietų prie Birutės kalno šliejasi žemesnių kopų gūbriai. Apie 40×40 m dydžio kalno aikštelė yra ištęsta šiaurės pietų kryptimi. Šiaurinė jos dalis yra žemesnė, o kyšulys į šiaurės vakarus, kur dabar yra laiptai, buvo suformuotas dirbtinai.

Dar 1878 m., žiūrint į kalną iš rytų pusės, aiškiai išsiskyrė pietiniame gale buvusi nedidelė aikštelė, apjuosta pylimais. Šaurinėje pusėje buvo nedidelė terasa, užsibaigianti kalno šlaitu. Vėliau, norint labiau iškelti koplytėlę, pylimai buvo nukasti ir suformuotas aikštelės tęsinys šiauriniame krašte. Sovietmečiu aikštelė dar kartą išlyginta, išmūrytos akmeninės atraminės sienelės, kitose vietose išvesti takai ir padaryti laiptai.

Archeologų nuomone, Birutės kalno aikštelė yra nuniokota. Kasinėjimų metu nustatyta, kad dar senovėje yra nuslinkęs pietvakarinis kalno kraštas.

Pagal pasakojimus, XIV a. Palangoje gyvenęs bajoras Vidmantas. Jis turėjo labai gražią ir kilnios širdies dukterį Birutę. Ji tapo vaidilute ir pasižadėjo visą gyvenimą kurstyti aukuro ugnį deivei Praurimei. Šį pasižadėjimą galėjo panaikinti tik kunigaikštis.

Iš karo žygio jodamas kunigaikštis Kęstutis, pamatęs Birutę ir pamilęs ją iš pirmo žvilgsnio, paprašė jos tekėti. Birutė sutiko. Tada Kęstutis liepė toje vietoje pastatyti rūmus, o kalną pavadinti jos vardu. Po vestuvių jie susilaukė sūnaus Vytauto. Po Kęstučio žūties Birutė atsisakė krikštytis, grįžo į Palangą ir apsigyveno jos vyro pastatytuose rūmuose. Čia ji pasižymėjo dideliu atidumu paprastiems žmonėms, kiek galėdama jiems stengėsi padėti. Už tai žmonės ją nepaprastai gerbė ir net laikė šventąja.

Mirusi kunigaikštienė buvo palaidota kalno viršūnėje. Jos kapą nuolat lankydavę ir krikščionys, prašydami palengvinti žemėje gyvenančių žmonių vargus. XVI a. kroninkas M. Strijkovskis liudija, kad žemaičiai ir kuršiai tą kalną vadinę šventos Birutės vardu.

Birutės kalno legenda įsitvirtino žmonių sąmonėje kaip simbolinis lietuviško atsparumo, tautinio išlikimo simbolis, kurio išraiška sovietinės okupacijos metais buvo visada gėlėmis žydintis menamas Birutės kalnas. Jis priminė ir pareigą, ir būtiną prisirišimą prie savo namų, savo kultūros ir Tėvynės.