Beržoras

Beržoras

Beržoras – kaimas Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, Platelių seniūnijoje, 2 km į pietus nuo Platelių miestelio. Urbanistikos paminklas. Seniūnaitijos centras. Yra girininkija, keletas kaimo turizmo sodybų. Beržoras išsidėstęs Žemaitijos nac. parko teritorijoje, pietvakariniame Platelių ežero krante, į pietus nuo kaimo telkšo ežeras Beržoras. Vakaruose dunkso 64 ha dydžio Beržoro miškas. Beržoro apylinkėse be Beržoro ežero netoli te­liūškuoja dar Ilgio ir Žiedelio ežerai, stūkso įstabi Staricos kalva. Visas šių Beržoro gamtos objektų kompleksas yra Žemaičių aukštumos vidurinėje da­lyje esančiame pažemėjime, to pažemėjimo šiaurinėje dalyje, visai tokioje pat geografinėje situacijoje, kaip ir Plateliai, ežeras bei visas Platelių ežerynas. Beržoras ir jo apylinkės yra ŽNP teritorijoje.

Tai nuostabaus grožio Žemaitijos kampelis. Mokytoja Jadvyga Čekavičiūtė, vedusi moksleivių turistines grupes į Plateliuose vykstančius sąskry­džius, po daugelio metų rašė: „Bet staiga, pamiškėje ar kur nors paežerėje apsistoję, net rankas nuleisdavom: kokia rimtis ir ramybė aplinkui, beržai liepsnote liepsnoja, klevai auksą barsto…Tai Beržoro apylinkės… Beržas – daž­nas medis Platelių apylinkėse. Štai čia, kur dabar Beržoro kaimas įsikūręs, anot senų gyventojų, tokia daugybė jų buvusi, kad žmonės kaimą Beržoro vardu pavadinę…”

Kaimo ir ežero vardas

Istorijos šaltiniuose minimi 1585 metais. Tokie vardai, matyt, prigijo dėl to, kaip pažymi ir J. Čekavičiūtė, kad čia apstu beržų. Bet čia daug ir kitų mūsų mielosios „Eglės”, sūnelių – ąžuolų, uosių. Tačiau jų vardais kaimas ir ežeras nebuvo pavadintas. Tai, kad gyven­vietė pavadinta Beržoru, labai reikšmingą vaidmenį suvaidino ir krikščioniš­koji mitologija, kiekviena proga akcentavusi beržo vaidmenį. Likimas „lėmė”, kad šį „Eglės” sūnelį čia labai pamėgusi krikščionybė, iš gamtatikystės pavel­dėjusi tradiciją savo objektus ir asmenis apipinti legendomis. Vienas padavi­mas teigia, jog piemuo pamatęs beržo viršūnėje Marijos paveikslą. Kai jis buvo nukeltas ir nuvežtas į Platelių bažnyčią, paveikslas slapta sugrįžo ir vėl pakilo į to paties beržo viršūnę. Žmonės tą beržą nukirtę ir toje vietoje pastatę koply­čią. Kitame padavime taip pat elgiasi šv. Marijos statula: ji grįžta atgal ir vis atsitupia ant beržo kelmo. Tas beržo kelmas ir dabar po bažnyčios didžiuoju altoriumi tebesąs. Jis dar stiprus ir net atžalas leidžiąs.

Beržoras gamtatikystės laikmetyje

Giliausią praeitį saugo ne­toli Beržoro tūnantis piliakalnis, kurį vietiniai vadina Kepurkalniu. Deja, jis nepažymėtas „Lietuvos archeologijos atlase“. Tokių skriaudų archeologai mū­sų praeičiai ne mažai pridarė. Tik vietiniai žmoneliai apsupo savo numylėti­nius padavimais.

Nuo dabartinio Beržoro bažnytkaimio Platelių ežero link stūkso Švedkapių kalnas. Tai taip pat kaimo priešistorijos reliktas.

Trečias kalnas prie Beržoro bažnytkaimio vadinamas Majuvka. Jame ge­gužinės pamaldos vykdavo dar tais laikais, kai iki 1728 m. nebuvo pastatytos koplyčios. Tai štai jau trys gamtos objektai, kurie vietiniams gyventojams vienaip ar kitaip tarnavo.

Ar buvo Beržoro vietovė apgyventa gamtatikystės laikais? Į tą klausimą turėtų atsakyti archeologai. V. Jocys į tą klausimą linkęs atsakyti teigiamai. 1968 m. rasta varinė Romos imperijos moneta, kuri greičiausiai buvo įkapių dalis“. Tokios monetos Vakarų Lietuvos kapinynuose rodo, jog jos čia pateko 3-ame mūsų eros amžiuje.

Pereinamasis laikotarpis

Gamtatikystės – krikščionybės kultų pereinamojo laikotarpio apšvaitai mitologijoje Beržore ryškūs. Joje vyrauja krikščio­niškoji tradicija, tiesa gerokai atmiešta gamtatikystės pasaulėžiūros elementų. Akivaizdus pavyzdys minėtas Marijos paveikslo „pasirodymas“ beržo viršūnėje bei jos skulptūra „tupinti“ ant kelmo, o taip pat abiejų tų daiktų slaptas „sugrįžimas“ iš Platelių, kai ten esančion bažnyčion buvo patalpinti, atgal į Beržorą. Su džiugia pašaipa krikščionybės apologetai šaipėsi iš gamtatikių fantazijos, nors jie patys nė kiek fantazijos srityje jiems nenusileido. Iki šių dienų gamtatikius piktdžiugiškai vadina „pagonimis“ – laukiniais, mat jie susikūrė dievų panteoną, reprezentuojantį gamtos jėgas.

Yra dar vienas istoriko V. Vaitkevičiaus veikale pažymėtas gamtatikystės- krikščionybės sampratų persipynimo faktas. Tai įvykis šaltinyje. Jame gamtatikių piktosios jėgos pavadintos velnio vardu. Tas šaltinis nurodomas va­dinamojoje Kūlių pelkėje. Jos tikresnė vieta, deja, nežinoma. Padavimas sako, kad viena mergaitė tartum veste buvusi nuvesta į pelkę prie to šaltinio. Ji maišė su koja šaltinio vandenį ir užkabino už katilo lanko. Tada jinai sušuko: „Velniai, bėkit čia yra pinigų!“ Kai taip pasakė, katilas pasidarė sunkus ir pradėjo grimzti.

Seniai iš beržoriečių sampratos pasitraukė senoji baltų pasaulėžiūra. Jau XVIII a. krikščionybė tapo jų būties alfa ir omega. Laiko tėkmėje ji suformavo savitą gyvenimo stilių, moralę, kultūrą. Seniai sunyko gamtatikiu siekis per gamtą skverbtis į antgamtę, gyvenimo, elgesio turiniu ir mirties aktu kosmoso dovano­tą sėklą vėl įkurdinti amžiname visatos potenciją turinyje amžinam gyvenimui, turint tikslą toliau dalyvauti visatos kūrybos procese. Seniai katalikybė įskiepijo savąją pasaulio ir jo pomirtinio likimo sampratą. Nežiūrint tų esminių pokyčių, Beržoro žemės lopinėlio žmonės, įtakojami supančios gamtos grožio ir absoliu­čios priklausomybės nuo jos, iki XX a. išliko nuostabūs gamtos vaikai, savo sam­prata ir gyvenimo stiliumi, savo dvasios kultūra stebinę mokslininkus, menininkus, ypač dailininkus. Beržoras buvo nuostabios auros sala.

Parengta pagal S. Stropo knygą „Plūngės kraštas” (III tomas Platelių seniūnija)