Iš Medvėgalio istorijos

Iš Medvėgalio istorijos
„Iš Medvėgalio istorijos“ // Legendos pasakoja, p. 93-94;

Medvėgalis – ledyninės kilmės Žemaičiu aukštumos dvikuprė kalva, iškilusi 234,6 m virš jūros lygio. Aukštąją Medvėgalio kuprą žmonės dar vadina Kapiniu kalnu, nes jame XIX a. buvo laidojami vietiniai dvari­ninkai Bytautai. Mažesnioji kupra — piliakalnis, ant kurio stovėjo stipri žemaičių pilis, – dažnai vadinama Pilies kalnu. Nuo 1316 m. minima pilis priklausė žemaičių apsauginių tvirtovių grandinei kartu su Padievyčio, Vedrių, Bilionių, Lopaičių, Baltininkų, Girnikų, Alkos, Šimėnų, Treigių, Paršpilio, Moteraičio, Sprūdės, Šatrijos ir Girgždutės piliakalnių pilimis. Žemaičių tarmėje „mede“ reiškia mišką, tad Medvėgalis galėjo būti kal­nas miško gale. Kiti teigia, kad žemaičiai pilį vadino Medine Galva.

Įdomi legenda aiškina kitą Medvėgalio pavadinimo kilmės variantą. Tai buvę labai seniai. Užpuolė pilį pikti kryžiuočiai. Pajuto pilies gynė­jai, kad be paramos neišsikapstys. Bet kas eisiąs pagalbos kviesti, kas nepastebėtas prasmuksiąs pro kryžiuočių užtvaras tamsią naktį? Dvi jau­nos žemaitukės tarusios: „Mudvi galem.“ Taip kalnas tapęs Mudvigaliu, o ilgainiui virtęs Medvėgaliu.

Nuo neatmenamų laikų ant šio kalno gyveno vaidilutės ir kūreno ugnį. Nė vienas žmogus, nežinantis kelio, negalėdavo čia patekti. Tik vasarą, kai pradžiūdavo raistai, pelkės ir akivarai, aukurą lankydavo žemaičiai. Maldininkai sunešdavo vaidilutėms tiek maisto, kad jo užtekdavo visiems metams. Kartą to kalno apylinkėse medžiojo Žemaičių kunigaikštis su savo svečiu gudų kniaziumi Danila. Šis, išgirdęs vaidilučių giesmes, labai susižavėjo. Ypač jam patiko Dainoros balsas, todėl panoro ją pa­matyti. Tačiau, anot žemaičių, vyrams ten buvo nevalia rodytis, o vaidilutėms – juos priimti. Nepaisančius to draudimo dievai galėjo skaudžiai nubausti. Danila vis vien slapčiom pasiuntė vyrų būrį ir įsakė pargabenti gražiabalsę Dainorą. Būrio vadas Medvedis sučiupo vieną žemaitį ir, grasindamas mirtimi, liepė rodyti kelią į kalną. Ilgai vedžiojo žemaitis gudus požemio labirintais, kol pats pradingo. Kariai vis tiek pasiekė kalną, sutiko dvi vaidilutes, kurių viena buvo Dainora. Medvedis įsakė joms atvesti gražiausiai dainuojančią. Vaidilutės jam atsakė, kad jos visos gražiai dainuoja ir kad Medvedis turi iš visų išsirinkti vieną. Medvedis paklausė vienos, antros, trečios dainavimo. Jis net neįtarė, jog čia ta pati Dainora, tik kitaip apsirengusi ir susišukavusi. Dainora Medvedžiui dainavo, o kitos vaidilutės, žemaičių padedamos, tuo tarpu nešė akme­nis, minkė molį. Kai Dainora vėl išėjo persirengti, požemyje ėmė gesti žibintai. Vyrai tamsoje puolė ieškoti išėjimo, tačiau visos angos ir durys buvo užmūrytos. Požemiai juos palaidojo amžinai. Ir nuo to karto kalną žmonės pradėjo vadinti „kur Medvedis galą gavo – Medvėgalis“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.