Inkūnai

Inkūnai
R. Guobis „Inkūnai“ // Anykščiai. Krašto, kultūros, istorijos puslapiai – 1992, Nr. 3, p. 29-31

Tautotyros entuziastas Raimondas Guobis skersai išilgai išvaikščiojo Inkūnų parapiją, surado tarpugiriuose išsibarsčiusias sodybas, kalbino jų gyventojus, užrašė jų pasakojimus, vietovardžius, sklaidė senus leidinius, domėjosi šio krašto istorija, žmonių likimais. Sukaupęs daug medžiagos, jis parašė Inkūnų parapijos istoriją, kur faktologiją sušildo savas įspūdis, poetinė detalė. Pateikiame tik nedidelę jos dalį.

Bene gražiausia pasaulio upė – Šventoji. Skaidriavandenė, vingiuoja didingais slėniais per žaliąsias pievas, grakščiomis kilpomis juosia melsvuosius pušynus. Žavinga stačiais skardžiais, viliojanti auksiniais pakrančių smiltynais, bauginanti tamsiomis sietuvomis, veržli seklumose, į kurias įsibridus stipri srovė verčia nuo kojų. Į gaivią tėkmę svyra žilvičių skaros, dvelktelėjus vėjeliui, tyliai šnabždasi pakrančių ievos, rymo tankūs alksnynai. Lyg pas motulę į didžiąją upę skuba vingrūs laukų ir miškų upeliai, liejasi skaidrūs šaltiniai.

Žalių miškų prieglobstyje, toli nuo triukšmingų miestų, atokiau judresnių kelių abipus šventosios įsikūrę Inkūnų parapijos kaimai ir viensėdžiai. Prieš pusę amžiaus para­pijos centre Dievą mylinčių darbščių aukštaičių pastatytą dailią smailiabokštę bažnytėlę 1942 m. spalio 18 d. J. E. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas pašventino garbingu švč. Aušros Vartų Dievo Motinos vardu.

Inkūnų parapija įsiterpusi tarp senų ir didelių Anykščių, Andrioniškio, Šimonių, Viešintų, Svėdasų ir Debeikių parapijų. Susikūrė ji iš minėtų parapijų atokių vietovių: Pavarių III, Ramuldavos, Ramaškonių (šie kaimai buvo ginčytini su Anykščiais), Terezboro, Mičionių, Legų, Ragaišių, Gaidžių, Daunaikių, Inkūnų, Inkūnėlių, Gojaus, Saldagirio, Lašinių, Smalinos, Pilkiškių, Mikierių, Šilagaliu, Baltupio, Puroniškio, Kerpiškių.

Tarpukaryje šios vietovės priklausė Andrioniškio, Anykš­čių, Debeikių, Svėdasų, Šimonių valsčiams, o šie – Panevėžio, Rokiškio ir Utenos apskritims. Sodiečiai juokaudavo, kad neva Gaidžiuose paryčiui galima išgirsti giedant trijų apskričių gaidžius. Šiandien parapijos kaimai priklauso Anykščių rajonui, Anykščių (iš čia š juos vieškeliu -25 km), Debeikių (17 km), Svėdasų (14 km) ir Viešintų (22 km) apylinkėms.

Anksčiau buvę gausiai apgyvendinti kaimai šiandien labai sunykę, ar net be ženklo prapuolę. Daugelyje sodžių gyvena tik senyvi žmonės, visus vargus iškentę, bet gimtųjų kraštų neapleidę. Mičionys ir Mikieriai – didesnės gyvenvietės, kur keletas jaunesnių žmonių gyvena. Senieji apie namus krapštinėjasi, leidžia dienas miškų ramybėje, į girios ošimą įsiklausydami, patys neatskiriama gamtos dalele tapę ir į Anykščius ar didesnį miestą retai tik duonos ar kitų prekių nukanka. Šventadieniais pėsti, važiuoti – dviračiais ar arkliukais, į bričkeles įkinkytais, skubinasi į mylimą bažnytėlę. Aukščiausiąjį pagarbina, vargus, rūpesčius pamiršta, dvasią atgaivina, kaimynas kaimyną pašnekina ir vėl iki kito sekmadienio išsiskirsto.

Mielas, patrauklus šis kraštas, net trumpai tepabuvęs pajunti nepaprastą jo dvasią. Verta pakeliauti smėlėtais ke­leliais, paklaidžioti vos pastebimais miškų takeliais. Pamatyti mielų šimtamečių klevų pavėsyje rymančių baltomis lan­ginėmis padabintų trobų, prieisi tvirtomis tvoromis aptvertų, tvirtoves primenančių vidugirio vienkiemių. Pirmiausiai sargiu amsėjimu pasveikina paprastai du šunys: vienas didesnis, tingus, kitas mažesnis, bet piktas kaip šeškas. Įtemptą grandinę žvanginantis, skalijantis be paliovos. Pliūptelėjus lietui, slepiesi po plačiomis senovinio klojimo pastogėmis, glaudiesi prie rausvų skambančių sienos rąstų.

Žmonės geri. Netrukus pajunti jų nuoširdumą, rūpinimąsi keleiviu. Maloniai nustebina močiutės pasiųsta anūkėlė, siū­lanti paragauti pieno, o netrumpą valandėlę apie senovę po­rinęs žilagalvis šeimininkas susirūpina: „Gal be pietų?“ ir kviečia į trobą, sodina kaip brangiausią svečią į galustalį ant plataus suolo, vaišina gardžiausiomis kaimo gėrybėmis, gaivina rūgštelėjusia klevų sula. Jauku, maloniai vėsu, juk pats vidurvasaris.

Prieini ir vienišą, senovės dvasia dvelkiantį, dunksantį tarp plačių miškų viensėdį, kur viena vienutėlė senutė gyvena. Besikrapštinėjanti kieme senikė, pamačiusi nematytą žmogų, atidžiau nužvelgia, nudžiunga svečių sulaukusi. Guodžiasi, kad vaikai miestuose, o vaikaičiai, kaip tie šiltųjų kraštų paukščiai, tik vasarą teaplanko, bėdojosi, skundžiasi vis dažniau kamuojančiomis negalėmis. Paklausta: “Kaipgi seniau čia buvo?“, bemat atkunta. Nušvinta taurus raukšlių išvagotas veidas, akyse sužimba tolimos jaunystės atšvaitai, ir pasakoja, porina kaip senam pažįstamam, stambia darbininkės ranka skarutę pasitaisydama, prisimena, kaip smagu gyventi čia būdavo: didelis būrys vaikų siausdavo kieme, o nuo paaugusių dainų giria skambėdavo…

Nelengvi, slogūs buvo tie penkiasdešimt Inkūnų parapijos gyvavimo metų. Karas, pokario baisumai, trėmimai, priverstinė kolektyvizacija, ateistų siautėjimas neleido kraštui suklestėti. Garbė inkūniečiams, sunkiais laikais išsaugojusiems, globojusiems, gražinusiems savo bažnyčią, likusiems ištikimiems Tiesai ir Gėriui.

Po ilgos priespaudos nakties nušvitusios laisvės šviesoje inkūniečiai švęs savo Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčios pusės amžiaus jubiliejų. Tikėdami, kad atsigaus išvargintas kraštas, į benykstančius kaimus sugrįš jaunimas, vėl skambės dainos ir kaskart gausiau rinksis žmonės į bažnytėlę dėkoti Aukščiausiajam. Žavinga krašto gamta; abipus melsvųjų Šventosios vandenų šlama miškai. Kairiajame krante seni ir jaunesni iki Anykščių nusidriekiantys pušynai, Ramuldavos miškai, dešiniajame – dunkso tamsi paslaptinga Šimonių giria. Aukštos, tiesios tarsi nendrės, grakščiais žvilgančiais kamienais stiepiasi pušys. Spygliuotose jų viršūnėse žaidžia vėjai, dangaus žydrumu žvilga gražuoliai ežerai, paupių slėniuose šnara šimtamečiai ąžuolai, boluoja berželių kamienai, tamsiame girios rūbe švelniu žalsvumu puikuojasi lapuočių lopeliai, rudeniop sušvintantys auksinėmis saulės spalvomis. Svaigina sakais kvepiantis oras, saulės atokaitoje pašlaitėse, klaidžiuose raistuose samanų patale sirpsta uogos, kelia kepures grybai.

Gausu žvėrių. Sutiksi čia plačiaragį miškų galiūną briedį, išdidų elnią, pabaidysi eikliakojes stirnaites ar vikruolį zuikį. Nors retai, pasitaiko vilkų. Štai pernai vasarą plėšrūnai sudraskė Gaidžių vienkiemio ūkininko Rimanto Lėgo telyčaitę, o rudeniop vidury dienos nusitempė dvi Juodeglinio Povilo Kavoliūno avis. Prieš karą vilkų buvo gausybė: vos sutemus imdavo šiurpiai traliuoti, pasikasę po pamatais, ištempdavo iš tvartų gyvulius, puldavo piemenų ganomas avis. Dažnai žiemos prieblandoje miškų keliukais važiuojanti žmogų mėgdavo pasekti ir tik baidomi labai nenoriai pasitraukdavo. Šuneliai sava mirtimi nemirdavo.

Dar prieš metus medžiokliai girioje penkis pilkuosius vienu kartu paklojo.

Dabar daugiausia rūpesčių kaimiečiams sukelia didžiuliais pulkais klajojantys šernai. Drąsūs, įžūlūs, jie niokoja pasėlius, net pro tvoras įsibrauna į daržus, nebijo nei šunų, nei elektrinių piemenų, sunaikina bulves, riestais snukiais išvagoja pašalius. Neapsikentę žmonės nakvoja laukuose, vildamiesi išsaugoti derlių.

Knibžda smulkesni gyvūnai: medžių viršūnėse striksi voveraitės, urvuose slepiasi barsukai, gudragalvės laputės, tankmėse glaudžiasi išdidžios miškų katės – lūšys.

O paukščių paukštelių… Žiemą vasarą nenutyla skambios jų giesmės. Pavasariop, kai ima pamažu tirpti baltieji sniegai, o saulutė vis šiltesniais spinduliais glosto po žiemos sniego bundančią žemę, vakare dar galima išgirsti nepakartojamą kurtinių vestuvinę giesmę. Pilna gyvybės ir upėje bei upeliuo­se. Bebrai, ūdros, kasmet retėjančios, bet dar meškeriotojus viliojančios žuvys. Senieji nostalgiškai prisimena jų gausybę ne tik didžiojoje upėje, Skaidrioje Taurožės srovėje, net, rodos, sekliuose, lengvai peržengiamuose šaltiniuose nardy­davo margašoniai upėtakiai. Daugybė jų buvo. Dažnai išdidi vaivorykštės spalvomis mirganti žuvis suspurdėdavo laimin­go žvejo tinkle, pagardindama kuklų sodiečių valgį. Išnyko upėtakiai, ir nors ne kartą bandyta vėl jų užveisti, nebe­gyveno. Gal vanduo nebe toks, nors rodosi vaiskus, tyras, nebe toks.

Nuo Jaros iki Pelyšos žiočių driekiasi 1974 metais įkurtas 1211,2 ha plotą užimantis Šventosios gamtovaizdžio draustinis. Graži gamta, miškų gėrybės, viliojanti ramybė.

Klaidžios girios, miškų vietovės, upeliai, pievos, laukai, gojeliai šiandien byloja mįslingais, pilnais paslapties vardais. DAUNAIKIUOSE: Girela, Lakušynė, Pilkapis, Strazdupelis, Šilas, Tunkiosios. INKŪNUOSE: Baronkinė, Barsukinė, Bevardis, Kisnela, Lunkas, Serbentinė. LAŠINIUOSE: Ataugai. Kirkonai, Linkis, Lunkas, Sala, Samanraistis, Škipleriškis, Taliūnai, Taurožė, Trakniūnai, Ukraina. LEGUOSE: Girela, Keršis (upelis), Kerškutys, Lunkela, Lunkas, Linkis, Šekštynė, Užugojis, Vidupievis, Viduupis. MIČIONYSE: Akmeninė, Aukštikalnis, Baliūbala, Keršoliai, Kiškio bažnyčia, Paeglinė, Pasienbala, Pimpelė, Rudakasė, Tarpos, Telėtnikėlis, Tiškakalnis, Triušinėlis. MIKIERIUOSE: Anglių kalnas, Ažusienis. Bajoriškis, Barsiukakalnis, Daržapievė, Degimai, Dibutės, Klevinė, Klumpjoji, Kunigiškės, Lunkas, Medinos, Naitkiškis, Naujadaras, Pamergės, Parbėdžia, Slaptė, Skaistis (ežeras), Smalos pečius, Tvartinis, Užuliūnis, Veronikos griovys, Vitikstės, Vožupis (ežeras), Visetiškės. ROKIŠKĖSE: Beržinė, Bevardis (upelis), Budriaučinė, Buzėnpievė, Dvarpievė, Dzingelynė, Kremlius, Lieknas, Linkius, Meškapievė, Paąžuolė, Ruduokė, Senupis, Skynimas, Smaila, Spusko upelis, Šaltupis, Šilelis, Širšuolinė, Šventarečius, Voruta. RAGAIŠIUOSE: Karkeliškiai, Lunką, Plumpė, Sidabrinis, Šėriškiai. ŠILAGALIUOSE: Ažusienis, Girelė, Deksnės, Galutrakis, Kepurinis, Kryžiaus miškelis, Laukagalys, Lunkos, Margakalnis, Pagyvalinė, Paplynbala, Paprūdė, Piliakalnis, Poškupė, Švedašilis, Šaktakšnynė, Trakas, Upiogalas, Varnupis, Vilkaraistis, Žydiškas. TEREZBORE (Knebiuose): Mitašiuniškė, Svilynė, Taurožė, Tereskalnis, Vadega.

Senais prietaringais laikais klaidžiuose miškuose, paslaptinguose upelių slėniuose, tamsos apgaubtuose vieškeliuose pasitaikydavo, ypač prieš vidurnaktį, keisčiausių nutikimų. Darganotą rudens vakarą Pataurožėje ties tilteliu iš Anykščių turgaus begrįžtantiems ūkininkaičiams prie risčia bėgančios kumelaitės prisigretino šėma karvė, medžiotojui laukymėje prie Taurožės pasivaideno baitais marškiniais apsitaisęs vaikelis, o ankstų rytą į malūną skubančiam gaspadoriui pastojo kelią kraupiai drebantis ir žmogaus balsu šnekąs avinėlis. Stebuklingas viesulas pagriebęs elgetaujantį muzikantą – Šeiminiškėlių Paulauską – kelis kilometrus padebesiais nešė.

Dažnai dailūs, gražiai išsipustę ponaičiukai kelyje pasimaišydavo. Kartą meilus ponaitis pareinančioms iš vakaruškos merginoms į blizganti popierių suvyniotą dovaną įbruko. Namo parsinešusios išvyniojo – padvėsusio kuino stibikaulis. Kitą kartą skrybėlėtas ponas, pasitikęs ant vieškelio jaunikaiti, savo auksu žvilgančią tabokinę į paprastą mainyti įsigeidė, o paskui dar ir pasigalynėti užsimanė. “Padėk Dieve“, – pasidrąsino žmogus. „A, tu ne vienas“, – sušnypštė nelabasis ir į pragarą nugarmėjo. Žvilgtelėjo žmogus į tabokinę – arklio nagą rankoj belaikąs.

Kirmėlynės upelyje žvaigždėtomis vasaros naktimis vanodavosi, dūkdavo, kimiai kvatodavo raganos. Šen ten į žemę užkastas auksas suplazdėdavo melsvomis liepsnelėmis. Ne kartą degančių pinigų ieškota, bet radus nesigirdėjo. Pasakoja, kad kažkokiai svetimšalių kariuomenei prie šventosios į apsuptį pakliuvus, buvo pakastos kelios statinės brangenybių. Puroniškyje knysle ardama pašalę peniukšlė kiaulė puodą su sidabriniais pinigais išvertė, o carų laikais Aleksandras Šinkūnas, subadytas įsiutusio jaučio, dar suspėjo prieš mirtį sušnabždėti: “Auksiniai darže po kopūstu”. Vaikai daržą perkasė, bet kažin, ar rado.

Dar visai neseniai žmonės saugojosi „blogos akies“, tikėjo burtais. Susirgus rože ar įkirtus gyvatei, kai koja sutindavo kaip avilys, kreipdavosi į burtininką – atkalbėtoją, kuris, panaudojęs ruginius miltus, gabalėlį duonos, cukraus kąsnelį, kažką paslaptingai šnabždėdamas sugebėdavo negalią išvaryti. Sodiečiai dar prisimena gerus gydytojus: Plikiškių Stepunę Gražytę, garsųjį Šilagaliu Martyną Zlatkų, Teresboro Stasį Strumilą, Mičionių Maslauskienę.

***

Gražios šventosios pakrantės jau žiloje senovėje buvo žmonių mėgiamos ir apgyventos. Šiandien tai mena, rodos, mokslininkų dar netyrinėti Daunaikių bei Legų senkapiai, Mičionyse dunksanti akmeninė piesta-aukuras, Magiluose riogsantis akmuo su „velnio pėda“. To paties kaimo laukuose surastas kaulinis kaplys žemei dirbti, naudotas III – II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Senovėje ošusiose giriose gyventa taurų, juos mena vietovardis Taurožė.

Inkūnų kaimas senovėje priklausė Radvilų Svėdasų dvarui, 1675 m. jame buvo 2 valakai žemės ir 4 dūmai. Mičionyse tuo pat metu buvo 13 valakų ir 8 dūmai. Šie abu kaimai priklausė Svėdasų parapijai. 1775 m. dūmų surašyme minimas Anykščių parapijos Mikierių kaimas, turėjęs 7 kiemus ir priklausęs didžiulei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdai, Pienionių seniūnijai. Taip pat 1775 m. surašyme nurodyta Skapelė su Inkūnais – 5 dūmai ir Mičionys su Apeikiais -14 dūmų. 1724 m. Inkūnuose buvo 3 valakai žemės ir 2 dūmai.

Seniausi laikai atgyja senųjų gyventojų pasakojimuose tarsi visai neseniai buvę, nors porina tik iš tėvų, senelių girdėtų istorijų nuotrupas. Štai į mūsų kraštą atžygiavusi švedų kariuomenė sustojo Šilagalio lauke. Neradę su kuo kariauti, svetimšaliai ėmę iš armotų šaudyti į dangų ir debesis. Taip atsirado Švedašilis.

Prisimenami, kartais net romantiškai, aplinkinių dvarų ponai.

Kartą baudžiauninkas, nuvažiavęs į Sterkonių dvarą, klausia kieme žaidžianti vaiką: „Ar tėtė namie?“ “Ar ponas?“ – teiraujasi ponaičiukas. Tėtės jis nežino.

Prasimanėliai. Vasarą rogėmis pasivažinėti užsimanę liepdavo nubarstyti takus cukrumi ir važiuodavo.

Kortuotojai. Jau minėto Sterkonių dvaro ponas Lopą naktį pralošė kortomis dalį Mičionių kaimo ponui Kurminui. Rytą at­jojęs svetimas tijūnas varo valstiečius dirbti jau į Dobilynės dvarą.

Juokdariai. Šeštadienį žydams šabas, o Lopą užsimanė žydų traukiama karieta į Debeikius nudardėti. Pinigų negailėjo, bet savo pasiekė, beskubančius žydukus botagu šveitė. Pasakojama, kad taip begyvendamas, ponas Lopą kelias dešimtis dvarų prauliojęs, liko tik Sterkonys. Sako, kad buvęs dvaras Plikiškuose.

Žymūs krašte 1863 metų sukilimo prieš carinę priespaudą pėdsakai. Į devintą dešimtį įkopusi moterėlė Vincė Rimšienė pasakoja: „Negalėjo rusai šitų iškasavot, tai valdžia pristatė vyrus linijas girioje kirst“. Terezboro dvare bene 10 dienų sto­vyklavo Zigmo Sierakausko vadovaujamas būrys. Čia buvo suskirstytos sukilėlių pajėgos: sudaryti 9 batalionai po 6 pul­kus, kurių 4 ginkluoti šaunamaisiais ginklais, o 2 – dalgiais ir durtuvais. Batalionams vadovavo: B. Žarskis, J. Radavičius, kun. A. Mackevičius, Antanavičius, E. Vžiesnevskis, S. Kasokauskas, O. Majeckis, K. Majeckis. M. Stanišauskas. Kiekvie­ną batalioną sudarė apie 300 kovotojų. Čia ilsėjosi, mankšti­nosi, aptarinėjo kovos planus, svajojo… Deja, laimėti nebuvo lemta.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x