Sigismundas Herberšteinas (1486 — 1566) buvo diplomatas ir rašytojas, imperatoriaus Maksimilijono I siuntinėjamas į įvairias šalis politiniais reikalais. Keliaudamas per tas šalis, stebėjo gamtą, žmonių buitį, socialinius bei politinius santykius ir viską aprašinėjo. 1516 — 1518 ir 1526 m. jis buvo siunčiamas į Maskvą ir labu kartus keliavo per Lietuvą. Tas keliones aprašė kelių šimtų puslapių knygoje, pavadintoje Rerum Moscoviticarum commentarij. Tai svarbiausias jo veikalas, kuriame daugiausia vietos skiriama Rusijai, tačiau yra taip pat skyrius pavadintas De Lithuania. Kad ir neužtrukęs kiek ilgiau Lietuvoje, Herberšteinas vis dėlto daug ką suspėjo pastebėti, jam į akis krito didikų vaidai ir valstiečių priespauda.
Knyga Rerum Moscoviticarum commentarij 1549 m. buvo išspausdinta Vienoje ir tame pat XVI a. šimtmetyje net septynis kartus išleista pakartotinai. 1567 m. išėjo Bazelyje vokiškai, pavadinta Moscoviter wunderbare Historien. XVIII a. buvo išversta į rusų kalbą, o 1908 m. Peterburge išleista pakartotinai antrašte „Zapiski o Moscovitskix delax” kaip labai vertingas žinių šaltinis. Mykolas Lietuvis, Aleksandras Gvagninis, Jonas Lasickis ir kiti XVI amžiaus Lietuvos autoriai daugeliu atvejų rėmėsi S. Herberšteinu. Čia pateikiami du knygos skyreliai, skirti Lietuvai, nors apie Lietuvos miestus, gamtą ir žmones užsimenama ir kitose knygos vietose. Versta iš Rerum Moscoviticarum Commentarij Sigismundi Liberi Baronis in Herberstain, Neyperg et Guettenhag, Basileae, 1571. Vertė Danutė Sklėriūtė.
Kovos su totoriais ir santykiai su Maskva (p. 103 – 104)
Lietuva yra greta Moskovijos. Aš turiu galvoje ne tik kraštą siaura prasme, bet ir visas besiribojančias sritis, kurios vadinamos Lietuva[1]. Ji tęsiasi ilga juosta nuo Čerkasų miesto, įsikūrusio prie Dnepro, iki pat Livonijos. Čerkasų gyventojai yra rusai ir skiriasi nuo kalnuose prie Juodosios jūros gyvenančių čerkesų, kuriuos anksčiau minėjau. Šiuo metu Čerkasus valdo Eustachijus Daškovičius (kaip anksčiau minėjau, jis kartu su chanu Machnetu Girėjumi žygiavo į Moskoviją). Tai labai prityręs karo dalykuose ir ypač suktas vyras. Jis dažnai sudarinėdavo su totoriais prekybinius sandėrius, tačiau dar dažniau juos puldinėjo. Daug rūpesčių pridarė net būdamas Maskvos kunigaikščio karo belaisviu. Tais metais, kai mes buvome Moskovijoje, jis labai klastingai nugalėjo maskvėnus. Man rodos, apie tai verta šioje vietoje parašyti. Keletą totorių, aprengtų lietuviškais drabužiais, jis pasiuntė į Moskoviją, žinodamas, kad maskvėnai juos, kaip lietuvius, tikrai užpuls. Pats, patogioje vietoje pastatęs pasalą, lūkuriavo maskvėnų. Totoriai, apiplėšę dalį Seversko srities, pasuko keliu į Lietuvą, bet, priėję prie pat sienos, staiga pakeitė kryptį. Maskvėnai, nusprendę, jog tai būsią lietuviai, trokšdami atkeršyti, tučtuojau smarkiai įsiveržė į Lietuvą. Kai, ją nusiaubę, grįžo su grobiu, buvo Eustachijaus pasalos apsupti ir visi iki vieno išžudyti. Tai sužinojęs, Maskvos kunigaikštis pasiuntė pas Lenkijos karalių pasiuntinius, kad jie pasiskųstų dėl padaryto nuostolio. Karalius jiems atsakė, kad jo žmonės rusų nepuolę, o tik keršiję už skriaudas. Taip vienų ir kitų apgautas, Maskvos kunigaikštis turėjo kęsti ir nuostolius, ir gėdą.
[1] Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sutrumpintai buvo vadinama Lietuva, tos valstybės piliečiai bajorai, nepaisant jų tautybės (baltarusių ir ukrainiečių), — lietuviais.
Bajorų karinė prievolė (p. 105)
Kokius Lietuva turėjo kunigaikščius, kol priėmė krikščionybę, iš pradžių buvo pakankamai pasakyta. Ši tauta klestėjo iki pat Vytauto laikų… Jei dabar iš kur nors jai gresia karas ir jei reikia jėga gintis nuo priešų, tai pašauktieji atvyksta puošniai apsitaisę, daugiau pasirodyti negu kariauti ir po patikrinimo greitai išsiskirsto. Pasilikusieji geresnius drabužius ir arklius, su kuriais buvo atvykę į patikrinimą, pasiunčia namo, o patys lyg per prievartą seka paskui vadą. Tačiau didikai, kurie turi savo lėšomis į karą siųsti pagal turtą nustatytą karių skaičių, išsiperka, duodami pulkininkui pinigų, ir lieka namie. Visa tai nelaikoma negarbingu dalyku, nes kariuomenės viršininkas ir vadai viešai susirinkimuose ir stovyklose skelbia, kad norintieji, išsipirkę už nustatytą sumą iš karinės tarnybos, gali grįžti namo. Jie turi laisvę ir galią daryti ką nori, ir, matyt, ne tik tuo naudojasi, bet ir piktnaudžiauja. Jie valdo įkeistus karalių dvarus taip, kad atvykę į Lietuvą karaliai iš jų negalėtų pragyventi, jeigu neturėtų savo pajamų. Jų tautiniai drabužiai ilgi, jie nešioja totorišką lanką, o ietį ir skydą kaip vengrai. Laiko gerus arklius, kastruotus, jų nekausto geležinėmis pasagomis, valdo lengvai pažabotus.
Miestai ir prekyba (p. 105 – 106)
Vilnius yra tautos sostinė, miestas plačiai išsidriekęs, įsikūręs tarp kalvų, prie Vilijos ir Vilnios santakos. Vilija už keleto mylių žemiau Vilniaus įteka į Nemuną. Nemunas teka pro Gardino miestą. Upės ir šito miesto vardai labai panašūs[2]. Ši upė skiria Prūsiją nuo Žemaitijos ir įteka į Baltijos jūrą. Prūsiją, kažkada buvusią pavaldžią teutonų ordinui, dabar paveldėtinai valdo hercogas Albertas Brandenburgietis, po to, kai pasidavė Lenkijos karaliui, atsisakęs kryžiaus ir ordino. Prie jūros stovi Klaipėdos miestas. Mat germanai Krononą vadina Mumeliu, o vietinių žmonių kalba jis vadinamas Nemunu.
Dabar Vilnių juosia mūro siena. Jame statoma daug bažnyčių ir mūriniu namų, yra vyskupystė, kurios vyskupu tuomet buvo Jonas, tikrasis karaliaus Žygimanto sūnus, labai mielas ir draugiškas, kuris ir mus grįžtančius maloniai priėmė. Be to, puikiai atrodo parapijos bažnyčia ir keletas vienuolynų, ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba labai daug kaštavo. Tačiau Vilniuje daugiau yra rusiškų cerkvių negu Romos tikėjimo bažnyčių. Lietuvos kunigaikštystėje yra 3 Romos tikėjimo vyskupystės, būtent: Vilniaus, Žemaitijos ir Kijevo. O rusų tikėjimo vyskupystės su prie jų prijungtomis kunigaikštystėmis yra šios: Vilniaus arkivyskupystė, kur dabar gyvena metropolitas, Polocko, Vladimiro, Lucko, Pinsko, Chelmo, Pšemislio. Lietuviai labai turtingi medaus, vaško, pelenų ir iš to pelnosi, daug jų išveža į Gdanską, o iš ten į Olandiją. Lietuva taip pat daug duoda dervos, medžiagos laivų statybai ir javų. Stokoja druskos, kurią perkasi iš Britanijos. Tuo metu, kai Kristijonas buvo išvytas iš Danijos karalystės, kai jūroje siautėjo piratai, druską gabenosi ne iš Britanijos, o iš Rusijos, todėl ir dabar iš įpratimo lietuviai vartoja rusišką druską.
[2] Originale Nemunas vadinamas Cronon, o Gardinas Grodno, ir autoriui šitie žodžiai, matyt, skambėjo panašiai.
Žymieji didikai ir jų nesantaika (p. 106 – 107)
Mūsų laikais Lietuvoje karo šlove labiausiai garsėjo du vyrai: kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ir kunigaikštis Mykolas Glinskis. Konstantinas daugiausia triuškino totorius: nepastodavo plėšikų būriams kelio, bet persekiodavo juos, grobiu apsikrovusius. Kai jie grįždavo iki tos vietos, kur manydavo, kad nebėra ko bijotis ir kad galės atsikvėpti ir deramai pailsėti, Konstantinas, žinodamas tą vietą, pasiruošia puolimui. Saviškiams įsako tą naktį pasigaminti maisto, nes ateinančią naktį nebebus galima kurti ugnies. Na, o totoriai, kitą dieną keliaudami toliau ir naktį jokios ugnies nei dūmų nepastebėję, mano, jog priešas grįžo atgal arba išsisklaidė, arklius paleidžia ganytis, juos pjauna, valgo, taisosi miegoti. Konstantinas puola brėkštant ir pridaro jiems daug nuostolių. O kunigaikštis Mykolas Glinskis, dar jaunuolis būdamas, iš čia išvyko į Germaniją, pasižymėjo narsumu pas Saksonijos karalių Albertą, tuo metu kariavusį Fryzijoje, ir, perėjęs visus karo tarnybos laipsnius, nusipelnė gerą vardą. Ten užaugęs, išauklėtas pagal germanų papročius, grįžo į tėvynę ir buvo karaliaus Aleksandro didžiai gerbiamas, ėjo aukštas pareigas: netgi karalius visus svarbius reikalus spręsdavo gavęs jo patarimą ar sprendimą. Kartą jis susiginčijo su Jonu Zaberezinskiu. Trakų vaivada, dėl karaliaus, bet kol karalius buvo gyvas, po to atsitikimo abu gyveno taikiai. Mirus karaliui, Jonas tebeturėjo giliai širdyje paslėptą pyktį, mat per tai buvo netekęs vaivadijos. Mykolas ir jo bendrai buvo apšmeižti Aleksandro palikuoniui karaliui Žygimantui kaip valstybės nusikaltėliai, o jis pats atskirtas nuo visų šalininkų ir pavadintas tėvynės išdaviku. Nepakęsdamas tokios skriaudos, Kunigaikštis Mykolas daug kartų kreipėsi į karalių, prašė bylą su Zaberezinskiu išnagrinėti viešame teisme, sakė, jog tenai galėsiąs paneigti kaltinimą. Kai karalius jo prašymo neišklausė, nuvyko į Vengriją pas karaliaus brolį Vladislovą, iš kurio išprašė laišką ir tarpininkų, vėl tikino karalių peržiūrėti bylą, prašė kaip tiktai galėdamas. Kai karalius nesidavė palenkiamas, Mykolas, sujaudintas karaliaus neteisybės, pasakė padarysiąs tokį dalyką, kad kada nors jie abu gailėsis. Piktas sugrįžęs namo, pasiuntė pas Maskvos kunigaikštį vieną sau ištikimą vyrą su laišku ir pavedimu. Rašė, jei kunigaikštis jam laiduos pas save visišką laisvę ir saugumą ir jei jam tai suteiks garbės ir naudos, jei patvirtins tai raštu ir priesaika, tada su pilimis, kurias turi Lietuvoje, ir su tomis, kurios jam pasiduos ar jėga bus paimtos, pereis pas kunigaikštį. Maskvos kunigaikštis ta žinia labai apsidžiaugė, nes laikė jį narsiu ir gudriu vyru, viską, ko Mykolas sau prašė, įsipareigojo padaryti, davė, kaip tasai norėjo, raštą ir priesaiką.
Valstiečių baudžiava (p. 109)
Lietuva labai miškinga. Joje daug didžiausių pelkių ir daug upių, iš kurių vienos, kaip Bugas, Pripetė, Turija ir Berezina, teka į rytus ir įteka į Dneprą, o kitos, kaip Bugas, Nemunas ir Narevas, teka į šiaurę. Klimatas šiaurus, visokie gyvuliai maži. Kraštas turi daug javų, bet pasėliai retai prinoksta. Liaudis nuskurdusi ir prispausta sunkios vergovės. Mat kiekvienas, kas turi būrį tarnų, gali įeiti į bet kurio valdinio namus, be baimės daryti ką nori, grobti, gadinti daiktus, reikalingus kasdieniniame gyvenime, netgi smarkiai nuplakti valdinį. Valstiečiai, nesvarbu kokiu reikalu, pas valdovą tuščiomis rankomis neleidžiami. O jeigu ir praleidžiami, tai siunčiami pas urėdus ir seniūnus, kurie, jei negauna dovanų, nieko gera nenusprendžia ir nepadaro. Taip atsitinka ne tik vargšams, bet ir kilmingiems, jeigu jie nori ko nors prašyti iš didikų. Vienas pirmo laipsnio pareigūnas, tarnaująs jaunam karaliui, man sakė: ,, Lietuvoje bet koks žodis kainuoja auksą“. Karaliui žmonės moka nustatytą kasmetinę valstybės sienų gynybos duoklę. Ponams, be duoklės, turi per savaitę dirbti 6 dienas. Pagaliau verčiami kunigui mokėti nustatytą duoklę išpažinties metu, kai veda žmoną arba ją palaidojus, taip pat gimus vaikams arba jiems mirus. Nuo Vytauto laikų iki šių dienų jie laikomi tokioje sunkioje vergovėje, jog nuteistasis mirti pono įsakymu turi pats sau įvykdyti bausmę, pasikarti. O jei kas kartais atsisako tai padaryti, tada, žiauriausiai nuplaktas ir iškankintas, vis tiek pakariamas. Dėl šitokio žiaurumo kartais atsitinka taip, kad teisėjas arba seniūnas delsiančiam nusikaltėliui pagrasina arba tik pasako: ,,Skubėk, ponas pyksta”, ir vargšas, bijodamas smarkiausio nuplakimo, baigia gyvenimą kilpoje.
Apie žvėris ir jų medžiojimą (p. 109 – 112)
Be tų žvėrių, kurių yra Germanijoje, Lietuvoje gyvena stumbrai, taurai, briedžiai, kitų vadinami laukiniais asilais, ir miškiniai arkliai. Stumbrą lietuviai savo kalba vadina Suber [zubru], germanai klaidingai Aurox arba Urox [laukiniais jaučiais]. Toks pavadinimas tinka taurui, kuris išvaizda labai panašus į jautį, tuo tarpu stumbrai visai kitaip atrodo. Mat stumbrai turi karčius, jų sprandas ir mentys apaugę gaurais, pasmakrėje — savotiška barzda, plaukai panašūs į samanas, galva trumpa, akys didelės ir piktos, lyg liepsnojančios, kakta plati, ragai didžiausi, taip išaugę ir išsiskėtę, kad tarp jų sėdėdami gali išsitekti trys stambūs vyrai. Tai daryti pamėgino Lenkijos karalius Žygimantas, dabar valdančio Žygimanto Augusto tėvas, kuris, kaip žinome, buvo augalotas ir stiprus, kartu su dviem kitais, ne menkesniais. Stumbro nugaroje yra pakilimas — gūbrys, o priekinė ir užpakalinė kūno dalys — žemesnės. Stumbrų medžiotojai turi būti labai stiprūs, vikrūs ir gudrūs. Medžioklei parenkama tinkama vieta tarp augančių tam tikrais tarpais medžių: ne per storų, kad lengvai būtų galima apeiti, ir ne per menkų, kad galėtų pasislėpti žmogus. Prie tokių medžių po vieną atsistoja medžiotojai. Į tą vietą persekiojančių šunų išvarytas, įsiutęs stumbras iškart smarkiausiai puola tą medžiotoją, kuris pirmiausia pasipainioja akyse. O medžiotojas slepiasi už medžio ir, jei tik gali, medžiokline ietimi smeigia žvėrį, kuris dažnai, netgi ietimi badomas, nekrinta, o vis labiau ir labiau niršta, švaistosi ne tik ragais, bet ir liežuviu, kuris toks gruoblėtas ir šiurkštus, kad, vos prisilietęs prie medžiotojo rūbų, iškart sučiumpa ir pritraukia. Gyvo žmogaus stumbras nebepaleidžia, kol nužudo. Jeigu kas, aplink žvėrį bėgiodamas ir jį mušdamas, pailsta ir trokšta atsikvėpti, tas numeta žvėriui raudoną kepurę, kurią šis trypia kojomis, bado ragais. Jeigu ir kiti nori pasigrumti su dar nenugalėtu žvėrimi,— o tai būtinai reikia padaryti, kad visi gyvi sugrįžtų, — tada žvėrį lengvai atsivilioja prie savęs, vieną kartą sušukę barbarišką žodį „lululu”.
Thur [taurų], kurie jų kalba taip vadinami, o mes, germanai, juos vadiname Urox [laukiniais jaučiais], yra tik Mazovijoje, esančioje Lietuvos kaimynystėje. Iš tikrųjų tai miško jaučiai, niekuo nesiskirią nuo naminių, nebent tik tuo, kad visi juodi su juodu baltu rėžiu per nugarą. Jų nedaug, bet yra ištisų kaimų, kuriems pavesta jais rūpintis ir juos saugoti. Ir jie saugomi beveik kaip kokiuose žvėrynuose. Taurai maišosi su naminėmis karvėmis, bet ne be pasekmių, nes paskui jų kiti taurai, lyg susitepusių, į kaimenę nebeįsileidžia, o veršiukai, gimę iš tokio susimaišymo, negyvena. Karalius Žygimantas Augustas, kai aš buvau pas jį kaip pasiuntinys, man padovanojo išmėsinėtą vieną taurą, kurį išvytą pusgyvį iš bandos, pribaigė medžiotojai. Tačiau kaktos oda buvo išrėžta; manau, kad taip buvo padaryta ne atsitiktinai, tik nesusipratau paklausti kodėl. Yra žinoma, kad labai vertinami diržai, padaryti iš tauro odos. O liaudis tiki, kad, juo apsijuosus, palengvėja gimdymas. Kaip tik dėl to karalienė Bona, Žygimanto Augusto motina, man padovanojo du tokius diržus, kurių vieną, mano padovanotą, maloniai priėmė mano šviesiausia valdovė romėnų karalienė.
Tas žvėris, kurį lietuviai savo kalba vadina Loss [briedžiu], germanai Elled, kai kurie lotyniškai Alcen, o lenkai onagrum, yra laukinis asilas, nors išvaizda visai neatitinka pavadinimo. Mat jis turi skeltas kanopas, nors pasitaiko ir su neskeltomis, bet labai retai. Gyvulys aukštesnis už elnią, ausys ir šnervės labiau atsikišusios, ragai nuo elnio niekuo nesiskiria, beveik balti. Labai greitai bėga, bet ne kaip kiti žvėrys, o tarsi žingsniuodamas. Jo kanopos vertinamos kaip amuletas nuo nuomario.
Stepėse apie Dneprą, Doną ir Volgą gyvena miško avis, kurią lenkai vadina solhac, maskvėnai — seigack, didumo sulig stirna, tik trumpesnėmis kojomis, aukštais gumbuotais ragais, iš kurių maskvėnai daro persišviečiančias kriaunas peliams. Ji bėga labai greitai ir šoka labai aukštai.
Žemaitija ir jos gyventojai (p. 113—114)
Žemaitija yra artimiausias Lietuvai kraštas į šiaurę Baltijos jūros link ir skiria Prūsiją nuo Livonijos per keturias germaniškas mylias. Ji neturi žymių miestų nei sutvirtintų pilių. Jai Lietuvos kunigaikščio yra skiriamas seniūnas, kuris žmonių vadinamas starosta, tai yra vyresniuoju. Jis iš pareigų atleidžiamas tiktai dėl itin svarbių priežasčių, o paprastai būna juo iki pat mirties. Žemaičiai turi vyskupą, pavaldų Romos popiežiui.
Žemaitijoje pirmiausia stebina tai, kad tenai daugumas žmonių aukšto ūgio, bet jų vaikai vieni aukšti, o kiti labai mažiukai kaip nykštukai. Žemaičiai nešioja paprastus drabužius, dažniausiai pelenų spalvos. Gyvena žemose ir labai ilgose trobose, kurių viduryje saugoma ugnis. Prie jos sėdėdamas, šeimos tėvas mato gyvulius ir visą namų ūkį. Mat jie paprastai po tuo pačiu stogu, kur gyvena patys, laiko be jokios pertvaros ir gyvulius. Gerdami vietoj taurių naudoja taurų ragus. Tai narsūs ir karingi žmonės. Į karą eina su šarvais, vartoja daug ginklų, o ypač ietis, kurios labai trumpos kaip ir medžiotojų. Jų arkliai tokie maži, jog net sunku patikėti, kad jie pajėgia tokius darbus atlikti: svetur jais kariauja, namie laukus dirba. Žemę aria ne geležimi, o medžiu. Tai dar labiau kelia nusistebėjimą, nes jų žemė kieta, o ne smėlėta, ir joje pušys visai neauga. Eidami arti, paprastai nešasi daugybę medinių malksnų, kuriomis kaip su noragu dirba žemę. Taip daro, kad, vienai nulūžus, turėtų kitą, trečią ir nebūtų gaišaties.
Vienas krašto seniūnas, norėdamas palengvinti gyventojams sunkų darbą, įsakė atgabenti daug geležinių noragų, bet kadangi tais ir keletą kitų metų pasėliai dėl nepastovių orų apvylė žemdirbius, o liaudis pamanė, kad nederlius ištiko per tuos geležinius noragus, nesuprasdama, jog kaltos visai kitos priežastys, seniūnas, bijodamas maišto, atėmęs geležinius noragus ir leidęs dirbti laukus po senovei.
Šiame krašte gausu girių ir miškų, kuriuose kartais regima siaubingų dalykų. Ten dar ir dabar daugybė stabmeldžių, kurie savo namuose lyg penatus maitina kažkokius šliužus keturiomis, lyg driežų, trumpomis kojomis, juodu, nutukusiu, ne ilgesniu kaip trys sprindžiai kūnu, ir vadina givuoites. Tam tikromis dienomis apvalius namą, jos atšliaužia prie padėto maisto ir prisiėdusios grįžta į savo vietą. Šeimininkas ir visa šeimyna jas gerbia su kažkokia baime. O jei atsitinka kas nors nemalonaus, jie tiki, kad gyvatė, namų dievas, buvo blogai priimtas ir pamaitintas.
Kai, grįždamas po pirmos kelionės iš Moskovijos, atvykau į Trakus, mano šeimininkas, pas kurį atsitiktinai užsukau, papasakojo, kad tais pačiais metais, kai aš ten buvau, pirkęs keletą avilių bičių iš vieno gyvačių garbintojo, kurį buvo savo kalbomis atvedęs į tikrą Kristaus tikėjimą, įtikinęs užmušti garbintąją gyvatę, bet po kiek laiko, grįždamas pas jį pažiūrėti savo bičių, sutikęs tą žmogų sudraskytu veidu: burna buvusi baisiausiai iki pat ausų perplėšta. Paklaustas apie tokią nelaimę, žmogus atsakęs, kad yra nubaustas tokia nelaime už piktadarystę, už nuodėmę, nes nuodėmingomis rankomis palietė savo dievą gyvatę, ir dar daugiau turėtų iškentėti, jei nebūtų grįžęs į senąjį tikėjimą. Ir nors taip atsitiko ne Žemaitijoje, o Lietuvoje, paėmiau tai kaip pavyzdį. Pasakojama, kad niekur nėra geresnio ir puikesnio medaus, turinčio taip mažai vaško ir tokio balto, kaip Žemaitijoje.
Jūrą, kuri skalauja Žemaitiją, vieni vadina Baltijos, kiti Germanijos, treti — Prūsijos, o dar kiti — Venedų jūra, o germanai, juokdamiesi iš Baltijos, vadina ją Pelts. Iš tiesų tai yra didelė įlanka tarp kimbrų Cherkoneso, kuris germanų vadinamas Yucht land, o lotyniškai Juda.