Imbarės gyvenvietė minima rašytiniuose šaltiniuose jau 1253 m., tačiau išsamesnių duomenų apie jos praeitį davė tiktai 1969 m. ten esančio piliakalnio bei jo papėdėje buvusios senosios gyvenvietės archeologiniai kasinėjimai.
Imbarės piliakalnis yra apie 4 km į pietus nuo Salantų miesto (Kretingos raj.), kairiajame Salanto upės krante, ties jo santaka su nedideliu, jau beveik visai išdžiūvusiu Pilstupiu. Piliakalnį juosia Salantas ir Pilstupis. Tiktai iš šiaurės prie jo prieina dirbami laukai, nuo kurių jis senovėje buvo atskirtas grioviu. Piliakalnio šlaitai, ypač nuo slėnių pusės, yra gana statūs. Jie apaugę lapuočiais medžiais ir tankiais krūmais. Dėl to šiuo metu piliakalnis iš toliau nepastebimas. Pailgo ovalo formos piliakalnio aikštelę beveik iš visų pusių juosia pylimas. Vienoje piliakalnio aikštelėje kadaise buvo pilies valdovo rezidencija, o kitoje — jos ūkinė dalis. Šiaurinėje šio pylimo papėdėje yra nedidelis įdubimas, kuriame nesausros metais visą laiką stovi vanduo. Atrodo, jog toje vietoje yra buvęs pilies šulinys.
Ilgą laiką buvo neaišku, kur buvo šio piliakalnio senoji gyvenvietė — papilys. Jis buvo atsitiktinai aptiktas tiktai 1968 m., melioruojant pelkėtame Salanto slėnyje esančias pievas. 1885 — 1886 m. Imbarės piliakalniu domėjosi ir vėliau plačiau jį aprašė T. Daugirdas, kasinėjęs tuomet į pietryčius nuo jo buvusį IX — XII m. e. a. kapinyną. 1898 m. piliakalnį bandė tyrinėti J. Žiogas. Yra duomenų, kad jis tuomet aptiko įvairių puodų šukių, degėsių. Tačiau ši medžiaga iki šiol neišliko. Dabar sunku nustatyti net tų tyrinėjimų vietas. Tuo būdu pagrindinį šaltinį Imbarės senajai praeičiai pažinti sudaro tiktai 1969 m. archeologiniai kasinėjimai.
Tyrinėjimų metu piliakalnyje ryškiau išsiskyrė 4 pagrindiniai kultūrinio sluoksnio horizontai, priklausiusieji įvairiems jo naudojimo laikotarpiams.
Nustatyta, kad piliakalnis buvo apgyventas jau I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. Tuomet jo aikštelę juosė tiktai iki 0,6 m aukščio iš žemių supiltas pylimėlis, kurio viršuje dar stovėjo nesudėtingos konstrukcijos medinė užtvara, padaryta iš eglinių ir ąžuolinių rąstų, sutvirtintų akmenimis. Pylimėlio vidinėje pusėje įdubime aptikti gana ilgo stulpinės konstrukcijos pastato pėdsakai. Panašūs beveik visą piliakalnio aikštelę juosiantieji stulpinės konstrukcijos pastatai, suskirstyti į nedideles gyvenamąsias bei ūkines patalpas, aptinkami gana plačioje baltų giminių apgyventoje teritorijoje, kur jie daugiausia buvo naudojami nuo I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos iki I m. e. tūkstantmečio vidurio. Atskirais atvejais jų čia būta ir V — VIII m. e. a.
To laikotarpio piliakalnio radiniai dar negausūs. Juos sudarė tiktai keletas lipdytų puodų šukių lygiu, neryškiai brūkšniuotu paviršiumi bei įvairių gyvulių kaulai.
I m. e. tūkstantmečio pirmosios pusės piliakalnio įtvirtinimai ir pastatai savo konstrukcija ar išdėstymu beveik nesiskyrė nuo ankstesniųjų. Tiktai pylimas dabar paaukštinamas iki 1,5 m. Šio laikotarpio radinius sudarė taip pat nedidelis kiekis lipdytinės keramikos lygiu bei neryškiai grublėtu paviršiumi, keletas smulkių gintaro žaliavos gabalėlių bei gyvulių kaulų.
I m. e. tūkstantmečio viduryje piliakalnio pylimas tyrinėtoje vietoje paaukštinamas jau iki 2 m. Jo sampilas sutvirtinamas daugiausia išilgai jo klotais ąžuoliniais 20 — 30 cm storio rąstais. Be to, šio laikotarpio pylimo viršuje stovėjo iki 2 m pločio medinė dvisienė gynybinė užtvara. Tarp šių sienų pavojaus metu galėdavo išsidėstyti šios vietovės gynėjai. Anuomet tokios gynybinės sienos pasirodo ne tiktai Lietuvos, bet ir daugelio Rytų Europos vidutiniojo klimato juostos kraštų piliakalniuose. Su neesminiais konstrukciniais pakeitimais jos čia išlieka ir ankstyvojo feodalinio laikotarpio medinėse pilyse. Tuo būdu maždaug nuo I m. e. tūkstantmečio vidurio Lietuvoje, kaip ir kai kuriuose gretimuose kraštuose, prasideda tarsi medinių pilių užuomazgos procesas, kurį sąlygojo nemaži tuometinėje visuomenėje vykę ekonominiai bei socialiniai pasikeitimai. Daugumoje šio laikotarpio piliakalnių pastoviai jau nebegyvenama. Jie dabar naudojami tik kaip laikinos slėptuvės, į kurias pavojaus metu subėgdavo jų papėdėse gyvenę žmonės. Dėl to ir Imbarės piliakalnio aikštelėje šio laikotarpio sluoksnis buvo labai plonas, suardytas vėlesnių perstatinėjimų. Tai rodo, jog tais laikais tarp atskirų giminių padažnėjo ginkluoti susirėmimai. Paskutinysis piliakalnio naudojimo etapas datuojamas X — XIII m. e. a., kada čia stovėjo kažkokio žemaičių didiko medinė pilaitė. Piliakalnio pylimas paaukštinamas iki 2,5 m. Gynybinių jo įrengimų konstrukcija beveik nesiskyrė nuo ankstesniųjų. Tačiau atrodo, kad tais laikais jie buvo dar labiau sutvirtinti. Be to, pylimo vidinėje pusėje dar papildomai iš akmenų buvo sukrauta sienelė, kuri neleido slinkti pylimo žemėms į aikštelę ir tuo pačiu jį dar labiau sutvirtino. Iki šiol geriau išlikusių tokių piliakalnių įtvirtinimų Lietuvoje dar nebuvo aptikta. Matyt, Imbarės piliakalnio sluoksnyje buvo aptiktos sudegusio medinio ūkinės paskirties pastato liekanos. Prie pastato buvo rasta žalvarinė pasaginė segė aguoniniais galais, keletas žalvarinių juostinių apyrankių, miniatiūrinis geležinis kapliukas, geležinių peilių, įvairių akmeninių galąstuvų, žiestų puodų šukių ir nemažas kiekis sudegusių, daugiausia kviečių bei miežiu, grūdų. Avižos, rugiai, soros, žirniai sudaro tiktai labai mažą grūdų dalį. Vadinasi, tais laikais Žemaitijoje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, buvo sėjamos ne mišrios, bet kuo grynesnės kultūros.
Tyrinėjant Imbarės piliakalnio gyvenvietę, nustatyta, kad ji buvo naudojama nuo II – III iki XIII – XIV m. e. a.
Žemutiniuose gyvenvietės sluoksniuose radinių, dar negausu. Tik įdomu, kad kai kuriose gyvenvietės vietose, žemutiniame smėlingame sluoksnyje, buvo pastebėti labai primityvių stulpinės konstrukcijos pastatų pėdsakai. Šie pastatai buvo padaryti tiktai iš 5—6 cm storio, statmenai į žemę kas 10—20 cm įkastų medinių stulpelių, kurių tarpai buvo išpinti storesnėmis medžių šakomis ir apkrėsti moliu. Pastatų viduje yra atvirų židinių pėdsakai, o apie juos aptikta keletas grubiai apskaldytų titnago skelčių bei gelsvos spalvos smulkių lipdytų puodų šukelių. Visa tai rodo, jog tai yra akmens ar žalvario amžiaus pėdsakai stovyklų, kurios buvo išsidėsčiusios Salanto pakrantėse dar gerokai anksčiau, negu buvo pastoviai apgyventas Imbarės piliakalnis ir jo gyvenvietė.
I m. e. tūkstantmečio vidurio bei II pusės kultūrinis sluoksnis gyvenvietėje labai suardytas, todėl aiškesnių pastatų liekanų jame neaptikta. Šio laikotarpio radinius sudaro įvairūs geležiniai peiliai, ylos, kaltai, kalkakmenio verpstukai, geležinių dalgių bei akmeninių trinamųjų girnų dalys ir lipdytinė, daugiausia grublėtu paviršiumi, keramika.
Žymiai daugiau senienų aptikta I m. e. tūkstantmečio pabaigos ir II tūkstantmečio pradžios sluoksniuose. Tai įvairių formų žalvarinės pasaginės segės, žalvarinių juostinių apyrankių dalys, vėlesnių laikų geležiniai peiliai, masyvūs moliniai tinklams svareliai, žiestų puodų šukės ir kt. Be to, čia buvo aptikta ir medinių keturkampių antžeminių pastatų liekanų. Jų krosnys sukrautos iš akmenų. Geriau buvo išlikęs toks pastatas pietvakarinėje piliakalnio papėdėje. Jis buvo 3,4 x 4,2 m dydžio su iš akmenų sukrauta apie 1 m skersmens krosnimi pietvakariniame kampe. Pastato sienos buvo ištinkuotos moliu. Jo viduje ir aplink buvo rasta žalvarinės vytinės antkaklės dalis, geležinis peilis, nemažas kiekis didokų molinių svarelių, žiestų puodų šukių ir skaldytų gyvulių kaulų. Dėl to manome, kad šis pastatas buvo gyvenamas, jis datuojamas X — XII m. e. a. Jokių priestatų ar liekanų nepastebėta. Taigi minėti duomenys verčia mus dabar suabejoti, kad vadinamasis numas Žemaitijoje buvo paplitęs jau IX — XII m. e. a., kaip tai teigia kai kurie istorikai ir etnografai.
Imbarės piliakalnio ir gyvenvietės tyrinėjimai parodė, kad čia žmonės gyveno jau akmens bei žalvario amžiaus laikais, t. y. žymiai anksčiau, negu ši vietovė minima rašytiniuose šaltiniuose.
V. Daugudis / Mokslas ir gyvenimas 1972 m. nr. 10. p. 40 – 42.