Gražus kampelis

Kancleris „Gražus kampelis“ // Trimitas. – 1932, Nr. 47, p. 930;

Penki kilometrai nuo Pagelažių gele­žinkelio stoties (Vilkmergės — Jonavos ruože), apie 1,5 km. nuo Šventosios upės, aplinkui gražiais pušynais apau­gęs yra nedidelis Veprių bažnytkaimis.

Čia pat palangėj, Veprių ežeras. Šven­tosios upėje yra puikių vietų maudytis, aplinkui auga jaunos pušaitės

Pavartę istorijos lapus, taip pat užtin­kame Veprius. Prūsų kronikos mini (Wygand), kad Vepriuose apie XIV am­žių yra buvusi pilis. Ji stovėjusi prie ežero ir nedidelio Riešės upeliuko, įte­kančio į tą ežerą, apie 1,5 kilometro nuo Šventosios upės.

Pilis stovėjusi iškilioj vietoj — natū­raliam kalne, kuris turi apie 9 metrus aukščio. (Vietos gyventojai tą kalną vadina „Majaku”). Aplink pilies kalną slėnis rodo, kad reilkale pilis buvo užtvenkiama.

Apie Veprių pilį yra įdomus padavi­mas, užrašytas mokyt. Požerskio, būtent:

Buvo tai labai senai, gal tada, kada Lietuvą valdė Utenis, Liutavaro sūnus. Tada Veprių pilis buvo geriausia apy­linkėje. Pilis buvo aukštame kalnely, iš kur buvo matomas Veprių ežeras, jo veidrodinis paviršius, o kiek toliau vin­giavo Šventoji, per gražų pušyną. Pi­li valdė narsusis kunigaikštis Gelvainis. Jo duktė Geldutė buvo gražiausia vi­soje apylinkėje. Kunigaikštis dukterį brangino daugiau už visus turtus…

Kunigaikštis Gelvainis ne kartą kovė­si su priešais kalavininkais ir kryžiuo­čiais; buvęs jų nelaisvėje, bet sveikas iš­likęs pily ramiai gyvendavo ir gėrėdavosi gamtos grožybėmis… O gėrėtis buvo kuo. Visa apylinkė apaugusi tankiomis girio­mis, pušynais., jog uodas nosies negalė­davo įkišti… Veprių ežeras tiek žavėdavo gražumu kiekvieną, jog, rodos, visam pasauly nebuvo gražiau. Be to, visa apy­linkė buvo turtinga, ežerais. Vienas gra­žus ežeras už 3 — 4 km, Pakalnos ir Užušilių kaimų apylinkėje, kur laimių bei laumių gyvenama… Tą apylinkę dažnai mėgdavo lankyti Geldutė, kur su laimė­mis susidraugavusi, su jomis žaisdavo, pas jas viešėdavo.

Apie laimes ir laumes ir apie tą jų esamą būstinę ir šiandien gali kiekvie­nam paliudyti iš Pakalnos, Užušilių, bei Labanosių kaimų gyventojai.

Ten nė vienas gyventojas saulei nusi­leidus neprisiartinsiąs. Kiekvienas sku­binas mišką apleisti, kad kas neatsitik­tų… Ne tiek bijoma laimių, kiek bjaurių­jų laumių. Anais laikais, vieną kartą, nors apylinkėje buvo ramu, plėšrieji prie­šai puolė Lietuvą ir šauklys, lyg strėlė iš saidoko, aplėkė visas pilis, narsius vyrus tėvynės ginti šaukdamas.

Kunigaikštis Gelvainis gavęs žinią ka­ran joti, bijodamas dukters Geldutės pily palikti, paėmęs jos kraitį, sukrau­tą į dėžę, nugabeno į saugiąją vietą, į laimių mišką ir ten Geldutę pavedė jų globon. Išjodamas karan įsakė, kad jo Geldutė lauktų čia saugioj, ramioj vie­toj ir su laimėmis linksmintųsi. Geldutė, apverkusi, tėvelį palydėjo ir liko tarpe gerųjų laimių.

Gyvenimas jai čia linksmai ėjo, nes laimės Geldutei įtikdavo… Žaislais lai­ką trumpino, kad Geldutei nebūtų ilgu tėvelio laukti.

Bet pasauly niekuomet mūsų laimė nėra pastovi.

Piktosios laumės labai pavydėjo lai­mėms, kam kunigaikštis Gelvainis pave­dė Geidutę joms globoti. O žinome, kad net ligi šiai dienai laumės pikto geidžia žmonėms, o laimės — gero. Tą gali pa­liudyti Pakalnos senesnieji žmonės. Jos, pikčiurnos, ieškodavo progos laimėms atkeršyti.

Vieną kartą, laimėms pasitraukus ka­žin kur į apylinkę, miegančią Geldutę minkštose samanose piktos laumės už­keikė, kad ežero dugne jų rūmuose gy­ventų. Ir kad prie laimių nepabėgtų, prikalė prie ilgos grandinės, ir vidur­naktį tik leido į ežero paviršių su dėže išsinerti ir kanklėmis paskambinti. O tas skambinimas tiek žavėdavo kiek­vieną, ypač vyrus, kurie kanklių skambė­jimo pritraukiami eidavo tiesiog prie Geldutės išvaduoti nuo piktųjų laumių, bet, žinoma, ežero gelmėse gaudavo galą. Ne vienas drąsuolis bernelis yra ten galą gavęs. Kas Geldutę išvaduo­siąs iš laumių nagų, tas ją gausiąs ir jos kraitį.

Ir šiandien nakties metu, sako apylin­kės gyventojai. Geldutė su dėže iš ežero gelmių išsikišanti ir kanklėmis skam­binanti.