Gondinga

Gondinga
Užrašė Gamuro draugas „Gondinga“ // Trimitas. – 1921, Nr. 47, p. 22-26

Netoli Plungės yra Gondingos kaimas su to paties vardo plačiai apylinkei žinomu piliakalniu. Iš senolių pa­sakojimų matyti, kad senovėje Gondinga buvęs tvirtovės miestas ir vadinosi Goldinga. 14 amžiuje kilę dideli marai, nuo kuriu beveik visi Gondingos gyventojai išmirę, o iš­likę gyvais išbėgiojo. Laike lenkų – žuvėdų karo miestas tapęs sudegintas, o tvirtovę užėmę žuvėdai. Pietų rytų kaimo pakrašty riogso aukštas kalnas, vadinamas Gondingos pilimi. Iki didžiojo karo pilės pasižiūrėti atvykdavo nemažai inteligentų iš įvairių Lietuvos kampų. Piliakalnis turi keturkampę išvaizdą iš trijų pusių apsuptas skardžiais ir šaltiniuotuomis daubomis, kurių dugne teka Babrungos upės. Babrungos vanduo, rausdamas šiaurini pilies krantą nugriovė nuo kalno daug žemių. Griūnant žemėms, pasi­rodė eilės suklotų rąstų ir medžio anulių. Visa tai rodą jog kalnas yra piltas. Pasakoja, buk tą kalną supylę žuvėdai, tačiau tas netiesa, nes tie patys žmonės sako, kad ant to kalno, anksčiau kūrenosi šventa ugnis, kurią saugojo nekaltos mergaitės. Nežiūrint, kad kalno šonai labai status jo savininkai išarė ir užsėjo. Dabartinis pilės savininkas žydas, nukirto nuo šiaurinio šono visus medžius ir kalnas paliko kaip skustuvu nuskusta makaulė, kas daro labai nemalonaus įspūdžio. Seniau, ariant pilį ir dirvas jos apylinkėje, o taipogi netolimame Nausodžio kaime, gulin­čiame į pietryčius nuo pilės, rasdavo daug įvairių seno­viškų daiktų: kardų, durtuvų, vario lankų „milžinų žiedais“ vadinamų. Tie žiedai buvę taip dideli, kad galėjęs žmogus ant liemens užsimauti. Tai, anot padavimų, buvę paprasti senovės milžinų, supylusių tą kalną pirštų žiedai. Dar ne taip senai, apie 10 metų atgal, atrasdavo smulkių daiktų, bet dėl apylinkės gyventojų tamsumo, jie žuvo, išskyrus nebent kai kuriuos. Dabartiniais laikais maža kas berandama.

Anot padavimų, viduje pilės esą didelių trobesių ir urvų. Kada, žuvėdams prisėjo kraustyties iš Goldingos, tai jie pinigus, auksą, sidabrą, ginklus ir kitus gerus daiktus sunešę į pilės vidų, uždarę geležinėmis durimis ir užpylę jas žemėmis taip, kad nė žymės nebepaliko. Tačiau, pa­sakoją kad tos durys esančios pietų šone ir netol durų, iš kalno sunkiasi nedidelis šaltinėlis. Raktus padėję po labai didelio akmens, gulinčio gilioje Babrungos sietuvoje, prie šiaurinio pilės galo. Saugoti visus tuos turtus pavedę vel­niams, kurių viršininku esąs „pilės ponaitis“.

Išeidami užkeikę, kad, po kiek tai metų, kada užeis ant pilės tokio tai amžiaus žmogus, tai pilės lubos lūžsiančios ir žmogų užmušiančios. Kadangi nėra žinomi nei žmogaus amžius, nei užkeikimo išsipildymo metai, tai senieji žmonės nelabai mėgdavo pilį lankyti, bet da­bar tam padavimui niekas nebtiki. Jeigu kas pasikėsintų savavališkai pilės turtų, tai jis numirtų. Pasakoja šitokį at­sitikimą: Vieną kartą, keletas gondingiškių: Vincas Sau­dargas, Antanas Žilius ir kiti, nuvažiavę į Klaipėdą pasi­pirši ir netikėtai pasitikę kokį tai seną prusą, kuris, su­žinojęs juos esant iš Gondingos, pasisakęs gerai tą vietą žinąs. Nupasakojo apie neapsakomus turtus, kurie esą paslėpti pilyje. Trylika metų galinti visa Gondinga nieko nedirbdama karališkai gyventi, jeigu kas atiduotų tuos turtus. Pasisakęs žinąs durų ir raktų vietas. Prūsas iš pažiūrėjimo buvęs labai senas ir anot jo paties žodžių turėjęs daugiau šimto metų amžiaus. Jis pasisiūlęs gon­dingiškiams pagelbėti iškasti paslėptus turtus, o kad ant rytojaus, kaimiečiai grįždami galėtų jį pasiimti su savimi, nurodė jiems savo butą. Ant rytojaus žemaičiai nuvykę pasiimti prūso, berado tik užšalusi jo kūną, Mat „pilės po­naitis“, keršydamas už išdavimą pilės paslapčių, naktį prusą pasmaugęs. Kiek laiko po to atsitikimo, kunigaikštis Ogin­skis Mykolas, buvo pasiryžęs nukasti tą pilį ir net buvęs parsikvietęs tam tikslui kokius tai inžinėrius, turbūt archeologus, apžiūrėjimui piliakalnio, bet tas jų užmanymas pa­siliko neišpildytas. Nepoilgo su kunigaikščiu atsitiko ne­laimė ir jis mirė. Pilės sargai, senovėje rodydavosi žmo­nėms, su jais kalbėdavo ir dažnai šposus krėsdavo. Apylinkės gyventojai, vidudieny pamatydavo ant pilės jodinė­jant pulką ginkluotų raitelių, arba ganantis bandą galvijų, o nuėję ant pilės nieko nerasdavo. „Pilės ponaitis“ buvęs visai be „panaberiįos“ vyras. Santykiai tarp jo ir piemenų, ganiusių papilyje galvijus, buvę kuo geriausi. Jis ateidavęs pas piemenis pasiskolinti pypkei ugnies, mušda­vęs su jais tekinį (ratą), kiaulę ir t. t. Paskutinį sykį ma­tę „pilės ponaiti“ apie šešias dešimtis metų atgal.

Vieną kartą kokie tai žmonės sutikę juodus ponus pas Kalčikės kalną už Kartenai bevažiuojančius ant Kre­tingos, užkinkytais dideliais, juodais, arkliais, o vežime su­dėtos didelios geležinės skrynios. Nežiūrint, kad arkliai ir ponai dėjo visas pastangas pakrutinti vežimą, pastarasis kodėl tai, stovėjo vietoj. Negalėdami patys nieko padaryti, ponai kreipėsi į praeivius, prašydami, kad jiems padėtų pakrutinti vežimą ir vos tik to vežimo katalikai palytėjo, tuoj akies mirksniu arkliai šoko iš vietos ir didžiausiu viesulu nubildėjo, tolyn. Nuvažiavus vežimui su ponais, žmonės, pa­matę pabarstytus ant kelio sutrukusio ražančiaus poterė­lius, ant kurių užvažiavęs velniu vežimas sustojo ir jau be kataliko pagelbos nebgalėjo pasikrutinti iš vietos.

Palei Gondingos Astreikio lankoje stovi dvi pilys: viena apskrita, aukšta, apačioje storesnė, viršui laibesnė bent kiek panaši į Birutės kalną Palangoje, tik kiek aukštesnė, šonai apaugę medžiais. Pasakoją kad kalnas esąs supiltas ant kokio tai didžio stabmeldžių kunigo kapo. Tėvas dabartinio lankos savininko, mėginęs kalną kasinėti nes sulig padavimų, šale kunigo esą sudėti dideli aukso žibinčiai, ir kitokių brangenybių, Dvi dienas kasė ir mete darbą, nes išsikerojusios medžių šaknys labai apsunkino žemių kasimą. Laike kasimo, aptikę plokščią sidabrinę lentelę, išbraižytą apskritais rituliukais rublio didumo ir senovišką metalo kalpoką. Kitas piliakalnis, panašus į la­bai aukštus, milžiniško budinko pamatus. Iš jo išvaizdos galima spėti, jog čia senovėje ant jo būta kokio nors trobesio.

Dar yra kitas padavimas, surištas su Gondinga. Sto­naičių dvaro savininkas Krontauskis turėjęs tris sūnus ir vieną dukterį. Vieną kartą pjaunant Pasklepiuose šieną, Krontauskis su savo sūnais atradęs po senu medžio keru geležinę skrynią pilną aukso, kurią netrukdami norėję par­sigabenti į dvarą, bet iš žolyno iššokęs mažas velniokas ir užsispyręs skrynios neįduoti, nebent su viena sąlyga, — ponas Krontauskis turi sutikti atiduoti velniams tą, kas jį pargrįžtant į dvarą pirmas pasitiks. Krontauskis turėjęs, labai piktus šunes, kurie saugoję jo dvarą ir ponui iš kur nors parvažiuojant visada išbėgdavo už dvaro jo pasitiktų. Krontauskis buvo tikras, kad ir šį sykį nekitaip bus. Nors gaila buvę jam gerų šūnų, tačiau, meilydamas skrynios aukso, sutiko su velnio pastatytomis sąlygomis ir prižadą pasirašė savo krauju. Velnias pranyko, o Krontauskis su sūnais, įsiritęs skrynią vežiman, pasileido dvaro linkui. Pri­važiuodami dvarą, iš tolo pradėjo švilpti šaukti ir stengėsi pakelti kuo didžiausį trukšmą kad tokiu būdu paskatinus savo mylimus šunes išbėgti jų pasitikti. Bet tas, nieko negel­bėjo, — šunų nė cypt nebuvo girdėti, gulėjo sau kieme išsitiesę miegojo kaip užmušti. Krontauskio duktė būdama kambariuose, išgirdusi tėvą ir brolius taip triūkšmingai pargrįžtančius, labai nustebo ir išbėgo jų pasitikti, kad greičiau sužinojus tokio triukšmo priežastį. Vos ji spėjo peržengti kiemo vartus, kaip pakilo didžiausis vėsulas ir ją pagavęs nunešė. Velniai, pagavę jauną Krontauskaitę, nusinešė ją į Gondingos pilį ir ten uždarė. Tris dienas ir tris naktis apylinkės gyventojai girdėjo iš pilies vidaus riksmą ir vaitojimus, tai nelaiminga Krontauskaitė šaukėsi pagelbos, bet veltui: niekas jos nebeišgelbėjo. Po to atsitikimo daug metų praėjo, Krontauskių dvaras buvo seniai išgriautas ir patsai Krontauskis užmirštas. Vieno šventadienio rytmetį tūlas vaikinas, ėjęs per Gondingą į Plungę ir Smukinėję, netoli liepto, permesto per Babrungą, pasitikęs labai gražią paną, palaidais plaukais, poniškai apsitaisiusią kuri verkdama pra­dėjo jo prašyti, kad jis ją išgelbėtų. Ji jau esanti seniai velnių pavogta ir uždaryta Gondingos pilyje. Jis galėsiąs ją išvaduoti, jeigu pabučiuosiąs tą, ką pasitiksiąs eidamas liepto link. Vaikinas pasižadėjo nors patį velnį pabučiuoti, bile tik galėtų išgelbėti tokią gražią paną. Pana perspė­jusi jį, kad jis neprivaląs nieko bijoti nes nieko blogo neatsitiksią bile tik jo širdis apsivežėtų pabučiuoti, ką pa­sitiks ir dar davusi jam šilkinę nosinę, kad bučiuodams uždengtų tą ką reikės bučiuoti, nes per nosinę visgi bus apvažiau. Pažengęs kelis žinksnius, vaikinas pasitikęs tokią baisią rupužę — lervą, tokio neregėto didumo ir tokią smir­dančią kad metęs ir dovanotąją jam nosinę, pasileido iš išgąsčio bėgti. Nelaimingas tu ir aš — ištarusi pana, — antra tiek metų turėsiu kentėti uždaryta, kol vėl galėsiu ieškotis sau išgelbėtojo. Nuo to laiko Krontauskaitės niekas daugiau nebematė.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x