B. Buračas "Girždutos kalno lobiai užkerėti" // Jaunasis ūkininkas 1938 m. gruod., 8, p. 600-601
Garsi žemaičių Giržduta, senovėje buvusi tvirta pilis ir garbinga šventvietė. Kalnas turi dvi viršūnes. Vienoje kalno viršūnėje, kurioje dabar žymu tik klampi bala, sako, buvusi pagonių alka. Vieta esanti užkeikta. Kai šventųjų ugnį krikščionys užgesino, alkvietė kalno žemėn prasmego, o jos vieton stebuklingas ežerėlis atsirado. Ir apkrikštyti žemaičiai Girždutą lankyti nesiliovė. Vieni slapčia naktimis aukas nešė, alkos ežerėlin metė, užžadus darė ir meldė dievų palaimos. Kiti gėrė ir mazgojosi kūną stebuklingu alkos ežerėlio vandeniu, prašė dievų sveikatos. Paskutiniu laiku ežerėlis visai išdžiūvo ir užslinko. Dabar senieji žmonės bepasakoja garsiąją Girždutos senovę.
Jonas Juodis iš Varnių apylinkės pasakojo, jog seniau, kuomet Girždutos alkvietėj ežerėlis dar nebuvo išnykęs, žmonės naktį matydavo ežerėlio vandens paviršiumi pinigų skrynią plūduriuojant. Ant skrynios sėdi graži pana, o žalia jos šuniukas piktas tupi, užkeiktą auksą saugo. Daug kas mėgino tą skrynią išgriebti, bet negalėjo. Užkeiktas auksas nugrimsta dugnan ir aukso žvejotojus kartu gelmėn įtraukia. Kartą vienam žemaičiui prisisapnavo užkeiktasis Girždutos auksas taip apsireikšdamas. Nežinomas balsas pasigirdo ir sako: „Kas nori paimti Girždutos aukso lobį, turi ateiti alkos kalnan pilna bažnytine procesija, bet turi žiūrėti, kad nepamirštų nė vieno daikto reikalingo bažnytinėms apeigoms“.
Kaip buvo apreikšta, taip ir padaryta. Nuėjo iškilminga procesija į Girždutą, nusinešė visus bažnytinėms apeigoms reikalingus daiktus. Užsilipo ant kalno ir mato ežerėlio vandens paviršiuj plauko skrynia, ant skrynios sėdi pana, o šalia jos šuva. Atlaikė kunigas pamaldas. Bereikėjo tik užgesinti degančias žvakes ir jau būtų aukso kupina skrynia pati išplaukusi krantan. Viskas buvo atsinešta, ko tik reikėjo bažnytinei procesijai, tik vieno daiktelio — žnyplių žvakėms gesinti betrūko ir dėl to aukso paimti negalėjo. Sužvangėjo, suskambėjo ir aukso skrynia ežero dugnan nugarmėjo. O toje skrynioje, sako, buvę ir aukso raktai, kuriais esančios užrakintos Girždutos geležinės durys į kalno požemius. Kas tas duris atrakintų — įeitų kalno vidun ir išvaduotų užkeiktą karalaitę, o už tai gautų pasiimti aukso kiek pakelia. Durys esančios kalno šiaurėje.
