P. Tarasenka „Gimininės-bendruomeninės santvarkos irimo laikotarpio piliakalniai” // Lietuvos piliakalniai 1956 m. p. 41-55;
Patvarių ir patogių geležinių darbo įrankių vartojimas žymiai pakeitė piliakalnių gyventojų materialinį gyvenimą. Pirmaisiais naujosios eros amžiais plačiai išplito žemdirbystė. Itin didelę reikšmę žemdirbystės vystymuisi turėjo geležiniai kirviai. Dabar buvo daugiau kertama girių, vystoma lydiminė žemdirbystė, kuri tapo svarbiausia ūkio šaka.
Vystantis žemdirbystei, pradėta daugiau auginti įvairių rūšių javų, tarp kurių jau buvo ir ankštinių. Apie naujosios eros pirmojo tūkstantmečio vidurį žemei apdirbti pradėta naudoti mediniai arklai, į kuriuos būdavo įkinkomi arba jaučiai, arba arkliai. Senoji lydiminė žemdirbystė, kuri tebebuvo praktikuojama girios plotus paverčiant dirbamais laukais, liko tik pagalbinė ūkio šaka. Vis labiau imi įsigalėti miškinė-pūdyminė žemdirbystė, kurią praktikuojant sėjami laukai būdavo 3 – 4 metus laikomi pūdymais.
Žemdirbystei tapus svarbiausiąją ūkio šaka, gyvulininkystė nesunyko. Buvo auginami stambūs ir smulkūs raguočiai ir kiaulės. Ypač pradėjo vystytis arklininkystė, nes arkliai buvo reikalingi žemei apdirbti bei susisiekimui. Antroje I tūkstantmečio pusėje pasirodo ir pirmieji raiti kariai. Tai rodo pavienių žmonių palaidojimai drauge su žirgais.
Nors žemdirbystė dabar buvo tik vyrų pagrindinis užsiėmimas, bet ir moterys turėdavo daug darbo. Jos kartu su vyrais dirbdavo laukuose javų pjūties metu, kur pjautuvais plaudavo javus, prižiūrėdavo gyvulius, o, be to, dirbdavo ir kitus namų ūkio darbus.
Antrojoje I tūkstantmečio pusėje Lietuvos gyventojai pradėjo auginti naminius paukščius, kurių priežiūra rūpindavosi moterys. Vištos, o vėliau ir kalakutai į Lietuvą pateko iš tolimosios Indijos. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje į Lietuvą atkeliavo ir katė. 2000 m. prieš m. e. katė buvo prijaukinta senajame Egipte, kur ji buvo laikoma pagarboje, ir net saulės deivę Bastą egiptiečiai vaizdavo auksinės katės pavidalu. Ilgai truko katės kelionė iš Egipto į Lietuvą, bet įdomu pažymėti, kad su ja drauge atkeliavo ir senovinis egiptiečių tikėjimas, jog katė atnešanti namams laimę. Šiame laikotarpyje pradėtos auginti daržovės: svogūnai, ropės, morkos, kopūstai. Taigi, žemės ūkyje darbo užtekdavo ir vyrui, ir moteriai.
Nuolat tobulėjančių geležinių darbo įrankių išplitimas padarė žmogų savarankiškesnį ir galingesnį. Jis drąsiai stodavo į kovą su giria, kad daugiau praplėstų javų laukus. Gamybinių jėgų vystymasis iš pagrindų pakeitė gimininių bendruomenių gyvenimą. Anksčiau nuo giminės atsiskyrusios gausesnės šeimos apsigyvendavo netolimoje apylinkėje. Naujojoje vietoje jos taip pat įsirengdavo sodybas piliakalniuose. Pradedant pirmaisiais naujosios eros amžiais, atsiskyrusios šeimos dažnai įsirengdavo savo sodybas patogesnėse žemdirbystei vietose, sukurdamos kaimų bendruomenes. Kaimų bendruomenes sudarydavo jau įvairių giminių šeimos, ir todėl čia senoviški giminystės ryšiai pasikeitė kaimyniniais ryšiais. Ūkiniu vienetu tampa atskiros šeimos ūkis. Vystosi privatinė šeimos nuosavybė, kurią sudarė galvijai, dirbamieji laukai ir darbo įrankiai. Tik ganyklos, pievos, miškai ir vandenys ilgai liko bendrojoje kaimo nuosavybėje. Vystantis privatinei gamybos priemonių nuosavybei, didėja ir turtinė nelygybė.
Apie pirmojo tūkstantmečio vidurį ir vėliau aptinkami palaidojimai su brangiomis įkapėmis. Kai kurios sidabrinės antkaklės sveria daugiau kaip vieną kilogramą. Šie brangūs papuošalai jau yra išsivysčiusios turtinės nelygybės liudininkai, o tai rodo, jog turtams sukaupti atskiri asmenys išnaudodavo kitų žmonių darbo jėgą.
Pagrindinis istorinio materializmo dėsnis, pabrėžiantis istorinio proceso vystymosi vieningumą, pažymi, kad gimininė-bendruomeninė santvarka pakeičiama vergovine santvarka. Tačiau pas lietuvius ir kaimyninius slavus vergovinė santvarka nebuvo susidariusi, o buvo išplitusi tik pradinė jos forma — patriarchalinė vergovė. Šis reiškinys neprieštarauja istorinio proceso vystymosi vieningumo dėsniui. Gamybinius santykius sąlygoja gamybinių jėgų pobūdis. Pirmasis visuomenės pasiskirstymas klasėmis ir valstybės susidarymas Lietuvoje vyko daug aukštesnėje gamybinių jėgų išsivystymo pakopoje, negu tai darėsi senovinėse vergovinėse šalyse, kur jau žalvario amžiuje visuomenė buvo pasiskirsčiusi klasėmis ir sudariusi valstybines organizacijas.
„Darbo priemonės, — sako K. Marksas, — yra ne tik žmonių darbo jėgos išsivystymo mastas, bet ir rodiklis tų visuomeninių santykių, kuriuose atliekamas darbas“.
Geležinių darbo įrankių išplitimas Lietuvoje paveikė jau ne vergovinės, bet aukštesnės — feodalinės santvarkos formavimąsi. Feodalinių santykių formavimosi procesas tęsėsi kelis šimtmečius. Minimoje gamybinių jėgų vystymosi pakopoje žmonės jau pasigamina pridedamąjį produktą, vadinasi, jie jau daugiau pagamindavo, negu patys suvartodavo. Karo belaisviai dabar jau nebūdavo žudomi, kaip seniau, o įvairiais būdais išnaudojami, paverčiami vergais. Ilgainiui įvairiais įprievolinimais tapo išnaudojami ir giminingį beturčiai žemdirbiai — bendruomenės nariai. Šios ekonominio gyvenimo sąlygos veikė formavimąsi karinės demokratijos santykių, iš kurių išsivystė feodalizmas. „Karinės“ todėl, kad karas ir organizavimasis karui dabar tampa reguliariomis tautos gyvenimo funkcijomis. Tokius karus ir vaidus tarp genčių ir susidariusių stiprėjančių teritorinių junginių sukeldavo godumas, siekimas pasigrobti kaimynų turtus ir parsivesti belaisvių. Karas grobimo tikslais ir karinė organizacija pasidaro nuolatiniu dalyku. Karų metu ypač sustiprėjo karo vadų galia. Įsigalėjus patriarchatui, paveldėdami tėvų sukauptus turtus, ilgainiui jie paveržė ir valdymą, tapdami atskirų teritorijų bei teritorinių junginių valdovais.
Tokiu būdu, ilgus tūkstantmečius gyvavusi Lietuvoje gimininė bendruomeninė santvarka nuoseklaus gamybinių jėgų vystymosi procese suyra. Kelis šimtmečius trukusiame pereinamajame laikotarpyje vystosi karinės demokratijos santykiai, turėję įtakos feodalinės santvarkos susidarymui. Apie šį istorinį mūsų krašto visuomenės vystymosi procesą, vykusį naujosios eros I tūkstantmetyje, kalba archeologiniai Lietuvos paminklai. Vyrų kapuose atrandami gausūs ginklai, datuotini III—V m. e. amž., rodo, jog tuomet buvo neramūs laikai. Apie tai ypač ryškiai kalba minimojo laikotarpio piliakalniai.
Šiame laikotarpyje greta gimininių bendruomenių, gyvenančių ant senojo tipo piliakalnių, ir naujai kuriamų žemdirbių kaimų, kurie nors ir neturėjo fortifikacinių sustiprinimų, bet buvo apsaugomi medinėmis tvoromis, užkirtimais, vartais, atsiranda naujo tipo piliakalniai, iš kurių įrengimų ypač ryškiai pastebima jų ginamoji paskirtis. Dažnai tam reikalui būdavo panaudojami senieji, jau apleisti piliakalniai, iš kurių dabar juos užvaldę giminių ar genčių vyresnieji pasidarydavo nuolatines gyvenvietes. Senesniųjų gimininių piliakalnių palyginti menki fortifikaciniai įrengimai dabar jau netiko, teko juos padaryti žymiai stipresnius. Paaukštinami ir sustiprinami jų pylimai, daugiau ir stačiau nukasami šlaitai, pagilinami senieji ir iškasami nauji grioviai bei perkasai. Piliakalnių aikštelių pakraščiuose, o kartais ir jų pašlaitėse, įrengiamos medinės stačių ar gulsčių rąstų sienos, sekimo ir gynimosi bokštai, vartai, tiltai. Piliakalniai su visais savo gynimosi įrengimais tampa pilimis. Šiais neramiais laikais naujosios bendruomenės apsiginti pavojaus metu panaudodavo senųjų bendruomenių apleistus piliakalnius.
Kalbamuoju laikotarpiu atsiranda daug naujų nedidelių, stipriai įrengtų piliakalnių. Šie piliakalniai dažniausiai būdavo įrengiami ant atskirų kalvų arti vandens. Piliakalnių šlaitai visame jų 8—10 m aukštyje nukasti labai stačiai. Viename aikštelės gale būdavo įrengiamas iki 5 m aukščio, 3 m ir daugiau pločio viršūnėje pylimas. Šio pylimo galai apjuosia visą aikštelę ir daro ją lyg įdubusią. Panašiu puslankio pavidalo pylimu kartais būdavo sustiprinamos aukštų krantu kraštų dalys, ir tokiu būdu įrengiamas piliakalnis. Tokie piliakalniai dažniausiai yra nupjauto ovalinio kūgio pavidalo. Kartais pylimai būdavo įrengiami abiejuose aikštelės galuose, o žemyn nusileidžiantieji jų galai susieidami uždarydavo visą aikštelę, kuri įgaudavo balno pavidalą. Šitokios aikštelės plotas retai kada siekdavo 400—500 m2. Aikštelėse atrandamas iki 40 cm storumo kultūrinis sluoksnis, kuris rodo, jog piliakalnyje buvo gana ilgai gyventa žmonių.
Greta šių piliakalnių labai dažnai aptinkamos 0,5—1 ha ploto sodybvietės. Dirvos paviršiuje mėtosi skaldyti ir apdegę akmenys, molinių, dažniausiai rankomis lipdytų lygiu, brūkšniuotu ir rauplėtu paviršiumi puodų šukės ir kai kurie kiti senoviški daiktai.
Tokios kompleksinės gyvenvietės buvo statomos jau naujosios eros antrajame šimtmetyje. Jų pavyzdžiai gali būti kad ir šie, toliau aprašomi, piliakalniai. Du kilometrus į dešinę nuo Kauno—Alytaus plento, į pietus nuo Kruonio miestelio, ant kairiojo Kronės upės aukštumos krašto iškyla Migonių k. piliakalnis (Vilainių apyl., Žiežmarių raj.). Piliakalnį sudaro atskira kalva. Iš pietų pusės prie piliakalnio prieina ariamasis laukas, o iš kitų pusių jį supa daubos. Iš lauko pusės piliakalnis yra 6 m aukščio, jo šlaitai yra labai statūs. Ovalinė piliakalnio aikštelė yra 30 m ilgio, 15 m pločio ir užima apie 400 m2 plotą. Pietiniame aikštelės gale yra 3 m aukščio pylimas, kurio žemėjantieji galai apjuosia beveik visą aikštelę. Piliakalnio šlaitai nuo Kronės upės pusės yra labai statūs ir turi iki 22 m aukščio. Piliakalnio aikštelėje pastebimas juodos spalvos purus kultūrinis sluoksnis.
Į pietus nuo Migonių piliakalnio esanti sodybvietė užima apie 1,5 ha plotą ir ryškiai išsiskiria juodos spalvos kultūriniu sluoksniu. Sodybvietėje randama lipdytų molinių indų šukių su lygiu, brūkšniuotu ir rauplėtu paviršiumi, jų tarpe šukė su gnaibymais papuoštu paviršiumi. Sodybvietėje buvo rasta Romos Maksimino I (235-238 m. e. m.) moneta.
Miške už Kronės upės yra pilkapynas. Tokiu būdu, Migonių piliakalnis, sodybvietė ir pilkapynas sudaro įdomų senovinių paminklų kompleksą.
Panašus yra Beižionių piliakalnis (Beižonių apyl., Vievio raj.) kuris yra 1 km į vakarus nuo Beižionių bažnytkaimio. Piliakalnį sudaro atskira, 12 m aukščio kalva. Ovalinė aikštelė yra 25 m ilgio 20 m pločio ir užima apie 400 m2 plotą. Iš šiaurės vakarų pusė aikštelę saugo 3 m aukščio ir 3 m pločio viršūnėje pylimas, kurio žemėjantieji galai 1 m aukščio pylimu apjuosia visą aikštelę. Aikštelėje pastebimas juodos spalvos 30—40 cm storumo kultūrinė sluoksnis.
Į vakarus nuo piliakalnio, apie 1 ha ploto ariamajame lauke aiškiai pastebimas pilkos spalvos kultūrinis sluoksnis. Dirvos paviršiuje randami akmeniniai trintuvai ir galąstuvai, o taip pat molinių, rankomis lipdytų puodų šukės su lygiu ir rauplėtu paviršiumi. Piliakalnis skirtinas III—VIII m. e. amž.
Pagaliau, gal būt, gražiausias yra dar vienas šio tipo piliakalnių pavyzdys — Paukščių k. piliakalnis (Jiezno raj.). Šį piliakalni sudaro vakariniame Surmiaus ežero krante iškilusi kalva, iš vakarų pusės turinti apie 5 m aukščio. Beveik apskrita piliakalnio aikštelė yra 30 m ilgio, 25 m pločio ir užima apie 500 m2 plotą. Vakariniame aikštelės gale yra 4 m aukščio ir 3 m pločio viršūnėje pylimas, kurio nuolaidūs galai apjuosia visą aikštelę, palikdami šiaurinėje pusėje 3 m tarpą įvažiavimui. Aikštelė yra įdubusi, joje pastebimas juodos spalvos kultūrinis sluoksnis.
Panašaus tipo piliakalnių aptinkama visoje Lietuvoje: Užnemunėje — Giluičių piliakalnis ir Ąžuolų rago piliakalnis (Simno raj.), Žemaitijoje — Treigių piliakalnis (Šilalės raj.), Burbiškiu piliakalnis (Kelmės raj.) ir kiti.
Tam pačiam laikotarpiui priskirtini ir dažniausiai šieno kupetos išvaizdą turintieji nedideli piliakalniai su labai stačiais, iki 7 — 8 m aukščio šlaitais. Jų 300 — 500 m2 ploto aikštelių vidurys yra kiek iškilęs, o į pakraščius aikštelė nuožulnėja ir nežymiai susijungia su šlaitais. Aikštelėse pastebimas kultūrinis sluoksnis. Prie šių piliakalnių irgi dažnai yra sodybvietės, kuriose randama rankomis lipdyta keramika. Šio tipo piliakalnių aptinkama visoje Lietuvoje, pvz.: Bačkininkėlių piliakalnis (Prienų raj.), Totoriškių piliakalnis (Smėlių raj,), Antakščių piliakalnis (Molėtų raj.) ir kt.
Kai kurie iš jų, šitų mažųjų piliakalnių, atsiradusių II – III m. e. amž. ir naudotų per visą pereinamąjį laikotarpį, vėl buvo panaudoti ir IX – X m. e. amž. Pvz., sodybvietėse prie Bačkininkėlių ir Pašventupio piliakalnių (Prienų raj.) buvo atrasta jau žiesta, linijiniu ornamentu papuošta keramika.
Naujosios eros pirmojo tūkstantmečio laikotarpiui skirtina dar viena gana dažnai pasitaikančių piliakalnių grupė. Šie piliakalniai turi taisyklingo, lygiai nupjauto ovalinio kūgio išvaizdą. Jų grupe priskirtinas Jaučakių piliakalnis, esantis kiek į rytus nuo Vilkijos rajoninio centro. Piliakalnį sudaro prie gilios daubos kranto esanti atskira kalva. Ovali, lygi piliakalnio aikštelė turi 65 m ilgio, 25 m pločio ir užima 1100 m2 plotą. Labai statūs, iki 60° kampo šlaitai iš rytų, arba lauko, pusės yra apie 10 m aukščio o iš vakarų, arba daubos, pusės iki 30 m aukščio. Aikštelėje pastebimas kultūrinis sluoksnis, kuris aikštelės viduryje siekia net 80 cm storumo, kultūrinio sluoksnio susidarymas rodo tai, kad gyvenamieji trobesiai šiame piliakalnyje stovėjo viduryje aikštelės, o pakraščiuose buvo tuščia ir, matyti, čia stovėjo sutvirtintos medinės sienos ir bokštai. Į rytus nuo Jaučakių piliakalnio apie 1 ha ploto dirbamajame lauke aptinkami sodybvietės pėdsakai. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje ir sodybvietės dirvos paviršiuje buvo atrasta lipdytosios ir nedidelis kiekis žiestinės, linijiniu ornamentu papuoštoj keramikos, kuria remiantis piliakalnis ir sodybvietė priskirtini IX—X m. e. amž.
Išvaizda ir beveik dydžiu į Jaučakių piliakalnį yra panašus Maisiejūnų piliakalnis (Žiežmarių raj.). Maisiejūnų piliakalnio papėdėje buvo rastos dvejos trinamosios girnos, o prie jo esančioji sodybvietėje aptikta rauplėtoji keramika.
Tai pačiai grupei priskirtini nedideli, bet stipriai įrengti piliakalniai su pylimais abiejuose aikštelės galuose. Vienas iš tokių balno pavidalo piliakalnių pavyzdžių gali būti Šakališkių piliakalnis (Marijampolės raj.). Prie piliakalnio esančioje sodybvietėje rasta lipdytoji, brūkšniuotoji ir rauplėtoji keramika.
Pereinamojo laikotarpio piliakalnių grupei priklauso ir Gabrieliškių piliakalnis (Raseinių raj.), tyrinėtas praėjusio šimtmečio pradžioje L. Kšivickio. Piliakalnį sudaro atskira kalva. Ovali, lygi piliakalnio aikštelė turi 35 m ilgio, 25 m pločio ir užima apie 700 m2 plotą.
Gana statūs piliakalnio šlaitai yra apie 10 m aukščio. Tyrinėjant nustatyta, kad gyvenamieji pastatai, iš kurių buvo likę tik židiniai, stovėjo įvairiose aikštelės vietose. Prie šių židinių buvo rastos duobės, kuriose buvo aptikta apdegusių kviečių, rugių, avižų ir soros grūdų. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje buvo atrasta dviejų laikotarpių dirbinių. Iš jų pirmiesiems naujosios eros amžiams, kai piliakalnis dar tebebuvo gimininės bendruomenės gyvenvietė, skirtina: lipdytoji, rauplėtoji bei gnaibytinė keramika, geležiniai peiliai, pjautuvai, keli svaidomųjų iečių antgaliai, o taip pat Romos Trajano (53—117 m.) ir Marko Aurelijaus (121—180 m.) monetos.
IX—X amžiuje Gabrieliškių piliakalnyje, matyti, jau buvo apsigyvenęs feodalizuojantis žemvaldys. Jis piliakalnio šlaitus padarė statesnius, kad jie sunkiau butų įveikiami. Šiam laikotarpiui priklauso žiestinė banguotoji keramika, kryžminiai smeigtai, žvagučiai.
Aprašytieji piliakalniai yra geriausi liudininkai, rodantieji, jog pirmojo tūkstantmečio pirmojoje pusėje vystėsi karinės demokratijos santykiai. Minimu laikotarpiu plačiai išplitę šitokie nedideli įstiprinti piliakalniai iš pradžių galėjo būti panaudojami kaip slėptuvės pačioms kaimo bendruomenėms apsisaugoti, ir juose kultūrinio sluoksnio visai neaptinkama, o kitų žmogaus gyvenimo pėdsakų randama labai mažai. Daugumoje šio laikotarpio piliakalnių aptinkami iki 40—60 cm storumo kultūriniai sluoksniai, kurie rodo, jog juose ilgesnį laiką gyveno žmonės. Nedidelės šių piliakalnių aikštelės, stiprūs fortifikaciniai įrengimai ir stori kultūriniai sluoksniai įgalina manyti, kad juose tikriausiai gyveno viena iš karinės feodalizuojančios diduomenės šeimų.
Karo belaisvių ir prievolininkų žemdirbių rankomis pasistatydinę įtvirtintus piliakalnius, karo vadai, dabar jau kaip šių pilaičių ir artimesniųjų apylinkių valdovai, ima vyrauti genties susirinkimuose. Tokiu būdu gimininės bendruomenės ir genties valdymo organai atsiskiria nuo liaudies, buvusieji liaudies valios reiškėjai virsta savistoviais valdymo ir pajungimo organais, nukreiptais prieš savo liaudį.
Šių pilaičių valdovai bei jų pasiųstieji kariai vykdavo į pavergtos srities kaimus arba mažesnes pilaites ir priverstinai reikalaudavo iš žemdirbių ar mažesnių pilaičių valdovų duoklės. Iš pradžių surinktosios duoklės būdavo sunaudojamos pilaičių valdovų bei jų karių būrių maistui ir išlaikymui. Vėliau, grobimo laimikiams didėjant, dalį pagrobtų turtų pilaičių valdovai išmainydavo į kitas prekes ir tokiu būdu praturtėdavo, dar labiau įstiprindami savo padėtį.
Karinei besifeodalizuojančiai diduomenei įsigalėti padėjo vergai, dažniausiai karo belaisviai, kurie ne tik gausindavo savo darbu pilies valdovų turtus, bet ir buvo jų pardavinėjami kaip prekės.
Nesivaržydavo pilaičių valdovai ir savo bendruomenės narių, iš kurių tarpo jie patys buvo kilę. „Niekšišklausios priemonės – vagystė, prievartavimas, klasta, išdavimas pakerta ir sužlugdo senąją beklasę gimininę visuomenę“… — sako Engelsas.
Savaime suprantama, jog laisvieji žemdirbiai negalėjo geruoju atsižadėti laisvo gyvenimo ir pasiduoti besifeodalizuojančios karinės diduomenės įprievolinimui bei išnaudojimui. Tarp iškilusių išnaudotojų, iš vienos pusės, ir senosios, gimininės santvarkos šalininkų bei laisvųjų žemdirbių — iš kitos, vyko daug kovų. Vietomis senosios gimininės bendruomenės išsilaikė piliakalniuose iki VII—VIII amž. (Moškėnų-Laukupėnų piliakalnis, Rokiškio raj.), tačiau jų kas kartą darėsi vis mažiau.
Esant turtinei nelygybei, kaimų bendruomenėse, kurios kartais būdavo susidariusios net iš vienos, tos pačios giminės, dėl bendrųjų reikalų iškildavo ginčai, pereidavę į nesutaikinamus prieštaravimus, ir toji nesantaika palengvindavo priešams pergalę.
Naujos ekonominio gyvenimo sąlygos, susidariusios vystantis geležiniams darbo įrankiams ir ariamajai žemdirbystei, paveikė amatų ir prekybos vystymąsi. Ima plėstis medinių gyvenamųjų ir ūkinių trobesių statyba. Piliakalniuose, kurie buvo stambesniųjų valdovų buveinės, buvo statomi ne tik trobesiai, bet taip pat įstiprintos gulsčiais ir stačiais rąstais sienos, bokštai, vartai, tiltai ir kt. mediniai įrengimai. Medinės statybos plitimas pareikalavo dailidžių amato. Vystėsi ir kiti amatai — kalvių, liejikų, kailiadirbių, kaulo raižytojų ir kt. Tobulėjo ir senasis puodžių amatas. Į molį puodams sustiprinti maišydavo smulkių granito trupinių. Puodai būdavo padaromi profiliuoti, stipriau deginami. Puodų paviršius buvo papuošiamas duobutėmis, įspaudžiant jas puodo kaklelio pakraštyje, o taip pat smulkiai dantuotu ornamentu, iš kurio susidarydavo trikampės bei kitos geometrinės figūros, ir plačiai išplitusiu viso puodo paviršiaus nugnaibymu.
Itin pagyvėjo prekybiniai santykiai su slavų gentimis. Iš jų mainais lietuvių gentys gaudavo sidabrą ir žalvarį, iš kurių gamindavosi įvairius papuošalus bei kai kuriuos geležies dirbinius.
Kaip rodo laidojimo paminklai, jau pirmaisiais naujosios eros šimtmečiais vykęs spartus gamybinių jėgų vystymasis pasireiškė materialinės gyventojų gerovės kilimu. Beveik visuose kapuose aptinkami žalvariniai, rečiau sidabriniai, papuošalai, antkaklės, apyrankės, segės, smeigtai ir kt.
Vystantis naujam ekonominiam gyvenimui, keitėsi ir materialinė gyventojų būklė, ir visuomeniniai santykiai. Keitėsi drauge ir žmonių ideologija, kuri, vystantis ariamajai žemdirbystei, įgavo ryškų žemdirbių ideologijos atspalvį. Šiuo laikotarpiu ypač išplinta garbinimas saulės, kuri buvo laikoma įvairių gėrybių teikėja. Vystosi žemės-maitintojos, žemės-motinėlės ir vandens — gyvybės teikėjo garbinimas.
Apie saulės garbinimą mums kalba žalvario ir sidabro papuošalai, kurie tuo metu nebuvo vien tik turto požymis, o turėjo gyventojų jiems teikiamą ypatingą magišką prasmę. Buvo tikima, jog jie galį apsaugoti nuo įvairių nelaimių, suteikti gėrybių ir kitokios laimės. Tam tikslui juos padarydavo įvairių įprasmintų formų ir papuošdavo įprasmintais ornamentais.
Kalbamojo laikotarpio pabaigoje labai paplito žalvariniai smeigtai su kryžiaus, rombo, trikampio, apskritimo formos galvutėmis. O jau pirmaisiais naujosios eros šimtmečiais aptinkame žalvarines apyrankes, kurių ornamentus sudarydavo įvairių geometrinių figūrų, apskritimų bei pusapskritimių, trikampių, rombų kompozicijos. Įvairūs geometrinių formų papuošalai ir geometrinis ornamentas yra būdingi žemdirbių dailei ir rišami su saulės simbolika.
Panašiomis geometrinėmis figūromis buvo puošiami moliniai puodai. Tam plačiai buvo panaudojama smulkiai dantytas ornamentas, retos duobutės ir kt.
Nėra abejonės, kad panašiais geometriniais ornamentais būdavo papuošiami ir įvairūs mediniai darbo įrankiai bei namų apyvokos daiktai, bet jų neišliko.
Žymių pasikeitimų tame laikotarpyje pastebima ir mirusiųjų laidojimuose. Sena lavonų deginimo tradicija pakeičiama nesudegintų lavonų laidojimu.