Eržvilko piliakalnis

B. Buračas "Eržvilko piliakalnis" // Trimitas 1936 m., nr. 43, p. 1033.

Šventoj žemaičiu žemėj, kur žalios girios ūžiančios ir šiandien senovės pasakas seka, stovėjo nuo am­žių žemaičių aukštosios pilys, šian­dien, kur teka upė Šaltona, vingiuo­dama plačiomis lankomis, tenai dabar niekuo negarsus Eržvilko miestelis naują gyvenimą gyvena ir milžinų gadynę mini.

Eržvilko miestelio laukuose prie sriaunios upės Šaltonos medžiais ap­augęs kuo tankiausiais stovi, aukštas Eržvilko piliakalnis. Jis daugel metų čia jau riogso, bet jo garbinga praei­tis žemaičiuose tebėra dar gyva ir šiandieną. Seni žemaičiai kalba, jog šimtus metų atgal čia stovėjusi labai tvirta žemaičių pilis, čia buvę dideli karai su geležimi kaustytais vokie­čiais. Taip šiandien byloja senieji Eržvilko padavimai.

Senukas J. Švaistys, kuris, kaip eržvilkėnai sako, geriausiai gali žinoti Eržvilko senovę, apie piliakalnį man seniau pasakojo tokį padavimą, bet jisai sako, jog taip tikrai tyra buvę.

Kitą kartą ant to piliakalnio stovė­jusi kažin kokio žemaičių karalaičio pilis. Vieną kartą kažkaip atsitiko, kad vokiečiai užėmė pilį. Paliai kalną yra plačios lankos. Vokiečiai ten pa­sileido pasiganyti buri savo arkliu, o patys suvirto pailsėti. Žemaičių ka­riuomenės buvo daug mažiau nei vo­kiečių, todėl ji stovėjusi pasislėpusi miške, žemaičiai, matydami ginklu sunkiai įveiksią vokiečius, tarėsi, kaip būtų galima gudrumu nugalėti. Ir atsiradęs vienas sumanus žemaitis Budrys kuris apsiėmęs vokiečius nuo kal­no nubaidyti. Susirado pikčiausia er­žilą, apsiuvo jį vilkų kailiais ir pats pasirengė pulti. Naktį, kai vokiečiai ramiai ilsėjosi, manydami, jog žemai­čiai tolyn pasitraukė į miškus, tik staiga į vokiečių arklių bandą įbėgo nei šioks, nei toks gyvulys — nei vil­kas nei arklys. Stačiai sakant, bai­dyklė baisiausia. Vokiečių arkliai, už­uodę vilko kvapą ir pamatę neregėtą baisybę, leidosi bėgti visais kraštais ir niekas jų nebūtų galėjęs suturėti. Išbaidyti arkliai išbėgiojo į laukus ir miškus. Vokiečiuose kilo sumišimas. Vieni skubiai vijosi savo arklius, kiti gi griebėsi už ginklų. Lietuviai ir ne­snaudė. Nors žemaičių daug mažiau, bet pasinaudodami vokiečių pakriki­mu, puolė visi žemaičiai iš miško ir užėmė pilį. Užimtą pilį Eržvilku pa­vadino nuo žodžių eržilas — vilkas.

Tai taip byloja senas žemaičių pa­davimas apie Eržvilko miestelio var­do kilmę ir senovės laikų karus. Šiaip ar taip yra, bet mums šiandien šis kalnelis yra brangi istorinė vieta, nes jo pavidalas aiškiai rodo, jog jis yra senovėje piltas gintis nuo priešų kry­žiuočių.