B. Kerbelytė "Drevernos kalnas" // Kai milžinai gyveno 1969 m. p. 21-22;
Senovėje vienas milžinas, plačią ir gilią Drevernos upę užpilt besirengdamas ir jau kone pilną prijuostę smilčių prisižėręs, ant kietumos atsidūrė. Apsidairęs į mylios tolume gulinčias kopas, jis atsitiesęs tuoj prišaukė per marias savo prietelį, į jo darbą bežiopsantį, kad jis savo bylę smiltim papurtyt atmestu. Tas milžinas tuoj bylę atmetė, bet šiam jos pasiimti besilenkiant, prijuostės juostos pratrūko, smiltys bapterėjo, ir Drevernos kalnelis supiltas buvo.
Sako, buvusi Ventės pilis. Ir buvę du milžinai: vienas Ventės rage, o kitas – kopose. Anuodu norėjusiu tiltą pasidaryt per marę. Milžinas turėjo prijuostę apsijuosęs. Anas prisipylė smilčių pilną prijuostę ir nešė marią užpilt. Lig Drevernos nunešė – šičia pratrūko prijuostės raištis, ir tos smiltys išbiro. Dabar tos smiltys yra Drevernos kapinės.
Milžinas labai diktas buvęs. Jis norėjęs marias užpilti. jis į prijuostę prisipylė smilčių ir nešė, bet ta prijuostė jam sutrūko. Jis atsisėdo čia, mūsų lauke, lopytis. Jo kojos tokios ilgos buvo, net iki Jokšų pievų siekė. Kitą kartą čia buvo daug vilkų, buvo tokia dumblynė, krūmai. Ir tenai vilkai nuėdė milžino kojų pirštus.