Aukštaitija

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti,
Aplaistyti ašaroms, giesme apdainuoti
Mat, ta pati galybė, kur miškus sugriaužė,
Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesme nulaužė.

Antanas Baranauskas

Geografiškai ir istoriškai Aukštaitija yra rytinė Lietuvos dalis už Nevėžio ir Nemuno. Aukštaičiu vardas, lygiai kaip ir žemaičiu, yra gana senas, jį užtinkame jau pirmuose mūsų istorijos XIII-XIV a. šaltiniuose. Kro­nikininkas Dusburgas, aprašydamas 1294 – 1300 m. įvykius, tą Lietuvos dalį vadina Austechia. 1322 m. Gedimino sutartyje su Livo­nijos ordinu yra minima terra Eystoythen. Vie­name Vytauto Didžiojo 1420 m. dokumente Aukštaitija vadinama Auxote ir pažymima, kad šios žemės paviršius yra aukštesnis už Žemai­tijos žemės paviršių. Pačius aukštaičius kro­nikininkas dažniausiai vadina Ousteten vardu. Tai grynai geografinis pavadinimas, aukščiau nuo jūros paviršiaus pakilusiai Lietuvos daliai žymėti. Aukštaičių žemė nėra maža: plačiąja prasme tai žemės, esančios į rytus nuo Nevėžio ir Nemuno. Natūraliu bū­du ji skirstosi į šiaurės rytų, pietryčių ir piet­vakarių aukštaičių žemes.

Čia aprašoma Aukštaitija apima Lie­tuvos šiaurės rytų dalį. Šiaurėje ji pasiekia Dauguvos krantus ir kai kuriose vietose pereina anapus Lietuvos-Lat­vijos politinės sienos, nustatytos abiejų valsty­bių sutartimi. Rytuose ją sunku nustatyti, čia ji atsiremia į Dysnos upės intakus, kai kur ne­siekdama 1920 m. Lietuvos-Sovietų Sąjungos sutartimi nustatytos sienos, kai kur tą sieną gerokai peršokdama Lietuvos naudai. Pietuo­se ji atsiremia į Neries vidurupį, o vakaruose susisiekia su geografine Lietuvos Vidurio žemuma.

Administraciniu požiūriu, visa ši sritis, Di­džiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais buvo Tikrosios Lietuvos dalis, priklausiusi Vilniaus vaivadijai. Carinės Rusijos valdymo laikais ji priklausė Vilniaus ir Kauno gubernijoms, Ne­priklausomos Lietuvos laikais — Brėslaujos, Zarasų, Utenos, Rokiškio, Švenčionių iš dalies Ukmergės ir Dysnos apskritims.

Geografiškai ši sritis apima Lietuvos šiaurės rytų aukštumas, kurių keteros Švenčionių apskrityje pasiekia 289,3 m (Jakoviškiai prie Ceikinių k.). Šios aukštumos betgi nėra vienalytės; jos skaidosi į Zarasų, Utenos, Molėtų, Švenčionių ir kt. aukštumas. Beveik visur čia tęsiasi banguotų kalvų virtinės, dažniausiai ap­augusios gražiais pušynėliais, vingiuoja upės bei upeliai, žemesnėse vietose tyvuliuoja eže­rai ir ežerėliai. Upių Aukštaitijoj mažiau nei kitose Lietuvos dalyse. Pietuose — Neris, per krašto vidurį teka jos intakai: Žeimena, Šventoji ir kt. čia taip pat yra Neries, Dau­guvos ir Dysnos upių takoskyros, šių upių baseinui priklauso apie du trečdaliai visų Lie­tuvos ežerų. Daugiausia jų susitelkę Breslau­jos, Zarasų ir Molėtų apylinkėse. Aukš­taitijoje yra ir patys įdomiausi Lietuvos eže­rai: Utenos apskrityje, prie Tauragnų, yra giliausias Lietuvos ežeras, Tauragno ežeras (60,5 m), o tarp Ukmergės ir Švenčionių — pats ilgiausias Lietuvos ežeras, Asvejos (Dubingių) ežeras, kurio ilgis drauge su atšako­mis, siekia 29 km.

Daugumos Aukštaitijos ežerų vanduo skaidrus, tiesiog permatomas, krantai nestatūs. Daugelį jų puošia didesnės ar mažesnės salos, įvairios atšakos, nendrynai, meldynai, vandens lelijos ir kiti vandeniniai augalai. Kai kuriuos ežerus jungia draugėn upokš­niai. Ežeruose gausu žuvies; jų pakrantėse lai­kosi daugybė paukščių, o krantų miškuose nemažai žvėrelių.

Pridėję prie to, kas jau aprašyta, žmonių rankomis kadaise supiltus piliakalnius, pyli­mus, įvairius senkapius, upių išraustus skar­džius, medžiais apaugusius slėnius ir sausus, kaip retai kur pasaulyje, spygliuočių ir lapuo­čių miškus – miškelius, gauname tikrai įdomų kraštovaizdį, kurį ne be reikalo apdainavo mūsų poetai. Aukštaičių žemė dėl savo kalvotumo kartais vadinama Lietuvos Šveica­rija, o dėl savo ežeringumo — Lietuvos Suo­mija.

Klimatas Aukštaitijoj kontinentiškesnis, negu kitose Lietuvos vietose. Žiema šaltoka ir gausi sniego. Kritulių vidutiniškai per metus esti apie 640 mm. Vegetacijos periodas trum­piausias. Sniegas čia išsilaiko kiek ilgiau, ne­gu kitose Lietuvos vietose. Tačiau klimatą ge­rokai švelnina gausūs ežerai.

Aukštaičiai sako, kad kuo žemė gra­žesnė, tuo ji prastesnė, ir atvirkščiai. Kam Kūrėjas daugiau davęs duonos, mažiau sutei­kęs grožio. Dirvožemiai čia daugiausia prie­molio ar priesmėlio; yra ir smėlynų, kai kur gausu riedulių. Taigi aukštaičių žemė tik vidutiniška. Kiek geresnių dirvožemių yra arčiau Vidurio žemumos, o taip pat kai ku­riose Švenčionių ir Vidžių apylinkėse.

Archeologiniai radiniai rodo, kad Aukštaitijoje žmogus apsigyveno jau labai se­nai. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie ežerų. Se­niausias iki šiol aptiktas žmogaus rankų dar­bo archeologinis radinys (Jaro ežere, Svėdasų valsčiuje) siekia vidurinio akmens amžiaus laikus — 9000 – 4000 metų prieš Kr. Tačiau dar I – IV a. po Kr. Aukštaitija buvo labai retai gyvenama. To laikmečio sodybos buvo kuriamos kiek pakilesnėse, žemės ūkiui tinka­mesnėse vietose. Senųjų sodybų bei pačių ankstyvųjų piliakalnių liekanų aptikta prie Dūkšto, Velykuškių, Zadavainių, Rakėnų, Petrašiūnų, Vozgėlių ir kitur. Rastieji daiktai rodo, kad senaisiais laikais čia gyventa neblo­gų amatininkų, kurie jau sugebėjo pasigamin­ti geležį, gražių metalinių papuošalų, įrankių, ginklų. Prekiauta su Romos imperija ir slavų kraštais. Pirmosios stipresnės gyvenamosios vietovės pradėjo kurtis XIII — XIV amžiuje. Iš jų minėtinos: Labanoras, Tauragnai, Molėtai, Utena, Užpaliai, Linkmenys, Brėslauja, Šven­čionys, Vidžiai, Kuktiškės. Gyventojų skaičius pamažu ėmė didėti; sodybos vis labiau tolo nuo ežerų, upių, ėmė skverbtis į girias.

Aukštaitijos gyventojai — lietuviai. Ry­tiniame pasienyje gyvena apgudėjusių lietu­vių ir kiek gudų. Atskirose vietovėse yra su­lenkėjusių ir šiek tiek rusų kolonistų.

Svarbiausi susisiekimo keliai: Daugpilio – Vilniaus geležinkelio linija, Panevėžio – Anykščių – Utenos – Švenčionėlių; Švenčionėlių – Kabilninko ir Dūkšto – Breslaujos siaurojo gele­žinkelio linijos, o taip pat neblogas Zarasų – Kauno ir prastesnis Vilniaus – Utenos plentai. Žeimenos ir Šventosios upės tinkamos miško medžiagai plukdyti. Pramonė Aukštaitijoj silpna, didelių miestų nėra. Gyventojai daugiausia verčiasi žemės ūkiu, maisto produktų gamyba, žvejyba ir miško darbais. Nemaža dalis žemės nenaudojama.

Gamtovaizdžių gražumas daro teigiamų įtakų žmonėms ir skatina juos mėgti grožį. Aukštaičiai daug kuo skiriasi nuo kitų Lietuvos sričių gyventojų: ir savo tarme, ir apranga, ir būdo ypatybėmis, ir papročiais, namų statymo būdu. Dėl žemės kalvotumo jie važinėjo nedideliais vienarkliais vežimėliais su įkinkomuoju dideliu lanku. Iki nepriklauso­mybės laikų jie gyveno didžiuliais sodžiais, kurių trobesiai būdavo pastatyti abiejom ke­lio pusėm, o žemė būdavo išdalinta ilgais ir siaurais rėžiais. Trobesius jie dažniausia dengdavo šiaudais. Žemės darbus iki pirmo pasau­linio karo aukštaičiai daugiausia atlikdavo rankomis bei primityviais įrankiais, nes kalvotumas ir didelis riedulių kiekis kliudė ma­šinoms išplisti. Gražus gamtovaizdis per šimt­mečius teigiamai veikė gyventojus, skatinda­mas gėriui, grožiui ir menui. Net ir neturtin­giausias aukštaitis visada suranda vietos savo kuklioje trobelėje pakeleiviui priimti apnak­vinti; jis dalinasi su pas jį užėjusius paskuti­niu duonos kąsniu ar pieno stiklu, kuo tik galėdamas jam padeda, o pasiūlytas atlyginti už jo paslaugą labai įsižeidžia, nes tai užgau­na jo šventą vaišingumo jausmą. Apie aukštaičius Steponas Kairys, Lietuvos nepriklauso­mybės akto signataras, taip atsiliepia: „Aukš­taičiai moka širdim ir protu užsimoti. Aukš­taičiams būdinga laki fantazija, nepraran­danti žemės po kojų. Gyvas bendrųjų reikalų pajautimas; žmoniškumas, širdies pastūmėtas prie žmogaus priėjimas; svetingumas, atviras ir pažangai greitas būdas; palinkimas ben­drauti su platesniu pasauliu, negu jo temato­ma pro savo pirkios langų. — yra tai, ką mes, aukštaičiai, norime laikyti mūsų būdingomis savybėmis, jų nepavydėdami ir kitiems. Prie to visko pridėkime subtilų aukštaičio kuklu­mą, jam neleidžiantį mindžioti kitiems kulnių, bet ir nepakenčianti, kad ir kas kitas alkūnė­mis jam šonus remtų“ (Lietuva budo).

Aukštaičiai pasižymi linksmumu, gyvumu; jie plačiai žinomi savo dainomis, patarlėmis, sąmojingomis mįslėmis, burtais ir kita gausia tautosakine medžiaga. Jų tarmė skiriasi nuo kitų, lietuvių tarmių, nes balsius a, ą, o, e jie ištaria kiek kitaip: runka, ūžuolas, žmanių, pinki, švintas ir t. t. Pačioje aukštaičių rytiečių tarmėje dar yra daugybė šnektų, šnektelių.

Nors jų sodybas puošia pati gamta — kal­vos, ežerai, upeliai, slėniai, miškeliai, aukš­taičiai savo pirkias ar klėtis dar pagražina žirgeliais, apsodina medeliais, įrengia gėlių dar­želius pakelėje, prie upelio ar sodyboje pastato kryžių; jie ir vežimą dailesnį (garsios rytiečių lineikos), pasidaro, ir kinkius gražesnius įsi­taiso, ir patys pasipuošti nepamiršta.

Istoriniu ir politiniu požiūriu Aukštai­tija — neatskiriama Lietuvos dalis. Bet po pirmo pasaulinio karo, nepriklausomai Lietuvai atsi­kuriant, gerai daliai šių žemių (Breslaujos, Švenčionių, iš dalies Utenos ir Zarasų apskri­tys) nebuvo lemta likti prie Lietuvos. 1920 – 1939 m. joms teko išbūti lenkų valdžioje. Okupuotieji broliai ir seserys lietuviai rodė didelį tautinį susipratimą, okupantams, leisdami ir platindami lietuviška spaudą, kovodami dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose, bažnyčiose, visuomeniniame ir pri­vačiame gyvenime. Kadangi kitos okupuoto­sios Lietuvos dalys buvo daug pasyvesnės ir labiau nutautusios, tai švenčioniškiams, brėslaviškiams, o iš dalies ir zarasiškiams teko tai didelei kultūrinei kovai vadovauti visame Vil­niaus krašte. Sakytos sritys ir okupacijos me­tais įstengė išugdyti nemažą skaičių lietuvių šviesuolių — rašytojų, mokslininkų, meninin­kų, mokytojų, patriotiškai nusiteikusių kuni­gų. Tik trumpą laiką tegyveną drauge su Ne­priklausoma Lietuva (1939-1940), jie spėjo su ja suaugti, susigyventi. Vokiškų nacių ir raudonųjų rusų okupacijų metu jie aktyviai įsijungė į visos Lietuvos gyvenimą, netgi į pačią rezistencinę kovą; vėliau jie drauge kentėjo kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, ištrėmime, emigracijoje.

Dabartinė Lietuvos teritorija ne­apima visų Aukštaitijos sričių. Už jos ribų tebėra Breslaujos apskritis ir pusė Šven­čionių apskrities žemių su lietuviškai dar kalban­čiais ar lietuviškos kilmės gyventojais.

Aukštaitija yra davusi visai Lietuvai gerai žinomų ir nusipelniusių žmo­nių. Be jų tiek pats Lietuvos atstatymas, tiek valstybinis, mokslinis ir kultūrinis darbas, greičiausia, nebūtų buvęs įmanomas.

Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva”