Apuolės pilies paslaptį Amerikos lietuvis – rašytojas K. S. Karpavičius savo apysakose naudoja kaip argumentą, kad įrodytų, jog lietuviškoji giminė, kuršiai, viena iš aisčių – baltų šeimos garbingiausioji tauta, jau prieš neatmenamus šimtmečius gyveno Baltijos jūros pakrantėje ir tokiu būdu turėdama langą į pasaulį galėjo senų seniausiuose laikuose pasinaudoti jūra ir užmegzti prekybinius ir kitokius santykius su Vakarų ir Pietų Europos tautomis ir jų kultūra.
Apuolės piliakalnis pradėtas kasinėti 1930 – 1 metais, bet klausimas, kokiais keliais atvyko tenai vikingai ir kodėl IX šimt. kuršių centras buvo Apuolė, o ne kiti kuršių konungų miestai, kaip Kuldiga, arba dabar ištyrinėtos vietos ant dešiniojo Ventos upės kranto, lieka neišaiškinta Ventos krantuose Ranku, Kazdangos, Gramzdos vietose, 100 metrų nuo kranto, rasti kuršių kapų pėdsakai turtingų sudegintų žmonių kapai, pasakojantieji apie papročius ir apeigas, bronziniai daiktai ir ginklai. „Tie naujieji atradimai yra senlatvių kultūros liudininkai“, sako dienraštis. „Latvis”, tačiau kartu jis papildo ne tik brolių latvių kultūros istoriją, bet turi sąryšio su mūsų žemaičių – kuršių apuoliečių istorine būkle.
Kad suprasti Apuolės piliakalnio kultūrą ir jos paslaptį, reikia išaiškinti kelią, kuriuo skandinavai – vikingai galėjo patekti į Apuolę. Laivynas turėjo būti paliekamas Liepojos ežere netoli Grobino, ir jei vikingai iš ten galėjo patekti į Apuolės kuršių centrą tiktai per penkias dienas, kodėl taip? Matyt todėl, kad kelias į Apuolę buvo pažįstamas tiktai savo žmonėms, kaip į atsargos vietą, nes pati prekyvietė buvo arčiau prie Baltijos jūros kranto.
Kuršiai, jau prieš atvykstant į Kuršą karaliui, Olavui suprato, kad švedai nieko gero jiems nelinki. Šv. Ansgaras rašo, kad 853 m. švedai tiktai norėję atsiimti iš kuršių tai, ką paskutinieji buvo sugrobę iš danų. Kokie buvo santykiai galima suprasti iš to, jog pirm tai kuršių tauta buvo švedų pavergta ir turėjo donį mokėti. Tačiau toli gyvenantieji kuršiai atsisakė švedams ir danams mokėti auksą ir sidabrą, kaip vergovės ženklą. Sukilėlius pirmieji norėjo numalšinti danai, bet jiems nepasisekė ir jie buvo išvaryti. Tuomet atvyko karalius Olavas su švedais, kurių dalis buvo krikščionys ir pagonys. Bet jiems grėsė pavojus, iš Apuolės pilies. Tuomet pirkliai krikščionys išmetė burtus, pasakydami, kad nugalės Kristaus šalininkai ir patarė dar kartą nugalėti kuršius. Anot šv. Ausgaro buvo pasakyta: „Nėra ko bijotis, Kristus su mumis, ir vardan naujojo Dievo globėjo ir apsaugotojo jie dar kovojo su didžiausiu įnirtimu…“ Švedams pasisekė. Kuršiai atidavė ką tiktai galėjo: sidabro, aukso ir visokio turto, o taip pat įkaitus.
Ar iš viso to galima daryti išvadą, kad švedai pergalėjo kuršius savo aukštesne kultūra. Žinoma, ne jokiu būdu.
Rasti Apuolėje daiktai ir iškasenos rodo, kad audimo technika tenai ne žemai stovėjo. O rasti tenai svareliai (Webstuhlgewichte), grūdai, galąstuvai, girnos ir samčiai duoda suprasti apie agrikultūrą. Neseniai aiškinta, kad volo statybos būta ne tokios jau primityviškos. Volas pasirodo buvo ne piltas, bet statytas iš rąstų, molio ir akmenų. Jis buvo 11 metrų aukščio. Apatinis volo sluoksnis buvo ąžuolinis ir siekė grįstą pilies plotą. Ant to ploto rasti įvairių formų akmenys, kurie galėjo būti medinių namų pamatai. Viduryje grįsto ploto buvo vandens cisterna baseinas, kuriame rastas samtis. Kitoje vietoje vėl surado sidabro (ilgojo cininio) kurs buvo reikalingas ne tik mokesčiams, bet galėjo būti įrankiu bronzai lieti. Namų statyba visiškai skiriasi nuo slavų. Ji panaši į senprūsių ir germanų, kur gulintieji rąstai buvo kampuose sujungiami. Atkasamoje žemėje taip pat galima būtų susekti trobų planą, skiriant Šviesesnę nejudintą žemę nuo kultivuoto pajuodusio sluoksnio. Tarp daiktų surastų Apuolėje 1930 metais ypatingai įdomūs svoreliai ir verpsčio rutulėliai.
Kada Apuolės pilis statyta, tiktai spėjama, bet tai galima būtų priskirti 800 metų, kada švedai daugiau kreipė akį į Orientą ir Bizantiją, o Vakaruose į Angliją ir Prancūziją. Estijos ir Odinos sala buvo kolonizuotos todėl, kad radosi arčiau prie Švedijos sienų. Lietuva, Kuršiai ir Žemaičiai su Skuodu ir Palanga išsigelbėjo anuomet todėl, kad keliai tenai buvo sunkoki ir normanams lengviau buvo grobti Europos pamarius: Prancūziją, Normandiją ir Britaniją.
Volteris E. Apuolės pilies paslaptis // Naujas žodis. – 1932, Nr. 6, p. 107.
