Apie senovės prūsų raštą

K. Būga, J. Basanavičius "Apie senovės Prūsų raštą ir Vaidevuto vėliavą" // 1926 m. p. 3-13

Istorijos aušrai brėkštant ties mūsų tamsybėse paskendusiu kraštu, pirmieji spinduliai, kurie jį apšviečia, krinta iš graikų IV šimtamečio, Kri­stui negimus, keliauninko Putėjaus raštų: jisai šiame žemės plote pirmas mini jo gyventojus. Keliais šimtmečiais vėliau, būtent apie 99 metus. Krist. gimus, rašęs rymėnų istorininkas Tacitus, be abejo, tuos pačius gyventojus vadina Aestii, Aestiorum gentes, pridurda­mas jau šiek tiek žinių apie juos, kad jų būdas ir daba (ritus habitusque) panašūs esą į tąją Sueivių (Suevi), bet kalba prilygstanti britaniškai (kelti­škai). Jie tuomet garbine dievų motiną ir prietarų dėliai nešioję, regis ant krūtinių, šernų paveikslus, kurie vieton ginklų apgindavę tuos deivės gar­bintojus net nuo nevidonų. Geležies tuomet pas juos maža esant, todėl vietoje ginklų jie dažnai vartoję buožes. Javų ir kitų vaisių jie daugiau auginę, negu vangieji Germanai; tik jie vieni rausiąsi marėse ir jų seklu­moje ir pačiais pakraščiais rankioję gintarą (sucinum), kurį jie „glaesum” vadinę; patys jo nevartodami, atiduodavę dovanai kitiems ir, stebėdamiesi, priiminėję už jį užmokesnį. Vėliau apie 552 metus rašęs Jornandis minėdamas Ostgotų karaliaus Hermanariko, mirusio 375 m., IV-jo šimtme­čio pradžioje karus su kaimynų tautomis, tarp kitų mini po jo valdžia pa­kliuvusią ir „skaitlingą” Aistų tautą, pamarėmis gyvenusią. Tuomi Aistų vardu kaip pats Tacitus, taip ir kiti vėlesnių laikų rašytojai vadina apla­mai gyventojus tarp up. Vistulės ir Nemuno, prie kurių šios dienos mo­kslas priskiria kaip suvokietintus senovės prūsus, taip ir lietuvius su latviais. Nuo tų Aistų vardo yra dar šiandien Baltijos marių kilpa vok. „das Frische Haaf” vadinama Aismarėmis (iš Aistmarės), paliai kurias jųjų gyventa, taipogi likus yra up. Aista ir Aistiškių kaimo vardas.

Šitie tai Aistai apie 493 m. Išsiuntę Italijon pasiuntinius su gintaro dovanomis pas Ostgotų karalių Teodoriką Didįjį (454 – 526 m.), kada jis su savo gotų tuntais, apiplėšęs Balkanų pusiasalį, nusileidęs per rytų Alpus Italijon ir sumušęs Odoakrą, apėmė beveik visą pusiasali ir čia, baigiantis V šimtmečiui, įkūrė Ostgotų viešpatystę. Šitų Teodoriko karų atbalsis, be abejo, pasiekęs aistus, paskatino juos siųsti jam tas gintaro dovanas. Ost­gotų karalius, maloningai priėmęs aistų pasiuntinius, įteikęs jiems atsaką su padėka aistams už dovanas. Karaliaus sekretorius Flavius Cassiodorus paliko tą aistams padėkos laišką, kursai, sutrumpinus, šiaip skamba:

Haestis Theodoricus Rex.

lllo et illo legatis vėsins venientibus grande vos studium notitiae nostrae habuisse cognovimus, ut in Oceanl lltorlbus constitull, cum nostra mente jungamini: suavis nobis admodum et grata petitio. ut advos pervenerit fama nostra, ad quos nulla potuimus destinare mandata. Amate jam cognilum, quem reųuisistis amblentes ignotum. Nam inter tot gentes viam praesumere, non ėst aliquid facile concupisse. Et ideo salutatione vos affectuosa requirentes, indkamus succinaquae a vobis per harum portitores directa sunt, grato animo fulsse soscepta: quae ad vos Oceani unda descendens, hanc levissimam substantiam, sicut et vestrorum relatio continebat, exportat, sėd unde venlat, Incognitum vos habere dixerunt, quam anie omnes homines patrlą yestra dtfereme susdpitis… Proinde requirite nos saepius per vias, quas amor veste r aperuit. Quia semper prodest divitum regum acųuisita concordia, qui dum parvo munere leniuntur, maiore semper compensatlone prospfciunt, vobia etiam per legatos vestros verto mandavimus: per quos quae grata esse debeant nos destinasse declaramus.

šitas Teodoriko laiškas vėlesniais laikais davė progos įvairiems mo­kslininkams kelti klausimą, ar senovės aistų pažinota ir turėta raštas. Pir­mučiausiai į šį klausimą atsiliepiant, reikia patėmyti, kad tokio lotynų ar kita kokia kalba laiško siuntimas verste verčia manyti, kad aistuose jau tuomet būta žmonių, regis, dvasiškių – kryvių ir kitų prakilnesnių asmenų, kurie lotynų kalbų suprato ir skaityti mokėjo, nes kitaip tas karaliaus laiš­kas ir jo siuntimas nė kokios prasmės neturėtų. Rods, seniausias vokiečių kryžeivių metraštininkas Dusburgas, aprašydamas aistų ainius prūsus, vokiečių ordeno užkariautus, sako, kad jie tuomet, Xlll-me šimtmetyje, rašto nepažinoję, bet XVII šimtm. rašytojas Hartknoch’as manė, kad jie Teodoriko laikais raštą pažinoję, tačiau savo ypatingo rašto neturėję. Bet pastarasis Hartknoch’o tvirtinimas nesutinka su senovės aistų raštų, ru­nomis vadinamų, likučiais, atrastais pastaraisiais laikais tūlose Prūsijos vietose. Vakarų Prūsuose d-ras Marschall mano, kad jau tarp 1000 – 300 metų, Kristui negimus, buvusios vartojamos ypatingos formos veidaūrnos (Gesichtsurnens), kuriose laidota sudegintų lavonų pelenai, ir visiškai tokios formos, kaip dar senesnių laikų atrastosios Trojoje Maž. Azijoj. Ant tokių prūsų urnų atrasta įrėžyti runomis žodžiai. Mat. Praetorius (1635 – 1707), kalbėdamas apie senprūsių raštą, tarp kitą ko nurodo, kad patsai senovės rašto raidžių vardas rūnos, esąs Prūsų-lietuvių kalbos žodis nuo rūnoti – kalbėti, latv. rūnat — sprechen. reden, runa — die Rede ir priduria: „Einem jeden ist bekannt, dass die alten Preussen lhre Geheimnisse In den Runais d. i. geschriebenen Zeichen gesetzt haben„.

Ir pas lietuvius, aistų giminančius, buvo rūnos vartojamos. Tą tvirtina Narbutas, Kraszevskis, Jaroszewičius, Wolanskis ir kt., sakydami, kad prieš įvedant krikščionių tikėjimą, Lietuvos kunigai – kryviai, prakilnesni žmonės, vaisbiai ir kt. runų raštą pažinoję ir jį vartoję, kaip jis buvo var­tota Šiaurėje, Skandinavijoj. To rašto liekanas pav. turime ant karaliaus Mindaugo antspaudo. Ant vienos urnos, žemėje rastos, matome tokias runas, kaip ir ant Drohičine rastų plombų randame runoms panašius žen­klus. Istorininkas Naruszewiczius pasakojęs Tadui Czackiui, jog jis matęs atrastą pas Airiogalą Žemaitijoj kapo akmenį su rūnišku parašu, panašiu į tuos, kokius veikalas „Monumentą Danica” turi išreikštus. Tschokke 1847 m. laikraštyje „Neue prussische Provinzial-BIaetter” (Bd. VI. 41) pa­sakoja, matęs Gelgaudyškyje ant Nemuno kranto netoli Jurbarko gulinti priešais tenykščio malūnininko namus dideli akmenį iš šalių keturkampiai aptašytą, ant kurio buvęs neperskaitomas parašas (in nicht zu entzlffernden Charakteren). 1885 m. paduota „Auszroje” (p. 168) įrašas akmenyje Alksnėnų kaimo laukuose prie kelio iš Punsko į Kalvarijos vieškelį. 1907 m. „Svečias” „Vilniaus Žinių” N 145; aprašydamas Birštoną, mini ypatingą ten buvusį juodą akmenį su raidėmis, kurių niekas negalėjęs per­skaityti, o kuris buvęs parduotas Kauno žydams. Antanas Stašiškis privati­niame laiške 1919 m. pranešė, kad Žiagių kaime Aluntos par. Ukmergės apsk. jojo brolis radęs savo lauke didelį kalkės akmenį su neišskaitomu parašu. Sulig kun: J. Žiogo pranešimo „Lietuvių Tautoje” (I, 326) ant Čeberakų piliakalnio, Ežerėnų apskr, buvęs rastas akmuo su kažin kokiomis neperskaitomo rašto 10 eilėmis, kurs vėliau tapęs sudegintas kalkių duo­bėje. Runų rašto paminklai randama ir senovės Genių arba Getvininkų (klaidingai: Jotvingių, Jadzvingų) gyvename krašte.

Prie šitų trumpučių žinių apie runų rašto radinius Prūsuose ir Lie­tuvoje, reikia dar pridurti ir kitos likusios žinios apie raštą pas lietuvius. Taip kryžeivių pasiuntiniui gr. Kyburgui, kursai, Vytautui viešpataujant, buvo apsilankęs Lietuvoje 1397 m., Vilniuje rodyta lietuvių raštas, apie kurį jis rašo, kad tuomet jie jo nevartoję, o jei kada jie kokį turėję, jį pametę, o išnykstant stabmeldystei, jį visiškai užmiršę. Mums, sako Ky­burgas, rodyta kokį tai raštą, tvirtinant, kad lietuviškas, lietuvių raidėmis išreikštas, bet nė vienos raidės pažinti nebuvo galima. Brolis Celestinas padarė keleto eilučių nuorašą, kad palyginus su panašiais rašto likučiais, kurie randasi ant stabmeldiškų liekanų tūlose vietose pas mus (Prūsuose). Dar įdėmesnė paduotoji „Auszroje” (1883 p. 277) žinia apie lietuvių raštą kuriuo buvus „Įvarioji knyga” arba „Didžioji”. „Tikroji biblija”, rodos, ant pergamento rašyta, o kurią apie 1863 m. Stakių arba Pamituvės parapijos kunigas Bielskis atėmęs iš Medininkų kaimo ūkininko Daminyko Tamo­šaičio ir ją sunaikinęs. Kiekvienas tos knygos lakštas buvęs padalytas į dvi puses: viena pusė buvus rašyta nuo kairės dešinės link lotyniškomis raidėmis ir tą pusę kiekvienas galėjęs skaityti; antroji gi lakšto pusė buvus rašyta nuo dešinės kairės link (bustrophedon) taipogi lietuviškai, bet nepa­žįstamomis raidėmis. Vienok Daminyko prosenis mokėjęs ir šitų raštų skai­tyti. Knyga buvusi atnešta Žemaitijon iš Prūsų. Šita žinia mus tiesiok veda prie Prūsų karaliaus Videvuto vėliavos parašo, apie kurį čia teks kiek pla­čiau kalbėti.

Jau gilioje senovėje slaviškieji mozūrai, kurie gyveno pietų linkui nuo Prūsų žemės, rodos, ne kartą buvo mėgę pustyti jų kraštą ir bepūstydami buvo uždėję ant jų duoklę mokėti ir imdavę prūsų vaikus užstatan. Todėliai kad nuo tų mozūrų antplūdžių apsigynus prūsų buvo sumanyta organizuoti valdžią. Anot vieno seniausių Prūsijos vokiečių metraštininko Simono Grunau, tuo laiku prūsų tarpe būta dviejų įtekmingų brolių Brutėno ir Videvuto, kurių pastarasis, jaunesnysis tapęs apie 521 m. išrinktas prūsų tveriamosios valstybės vadu ar karaliumi ir vadovaujamai kariuomenei įtaisyta vėliava iš balto audeklo 5 mastų ilgio, 3 pločio, ant kurios buvę nupiešti trijų dievų paveikslai: Patrimpo, Patolio ir Perkūno, o jų viršuje ties galvomis vėliavos pakraščiu padėtas parašas su dievų var­dais ir jos įtaisymo metais. Anot Hennenberger’io nupieštų tų trijų dievų paveikslų, tarp jų viduryje buvęs Perkūnas vidutinio amžiaus, rūstaus pa­raudonavusio veido su juoda garbiniuota barzda, liepsnos karūna apie galva, geltonais rūbais: iš dešinės pusės senas barzdotasis Patolius su lavono spalvos veidu, raudonais rūbais, su apsukta ant galvos siaura skepeta, ku­rios galai, užpakalyje surišti, ant vėjo plevėsuoja; kairėn nuo Perkūno — jaunutis Patrimpas žaliais rūbais, su varpų vainiku ant galvos. Žemiau vė­liavos ir šitų dievų brūkšneliu atidalintoje piešinio dalyje regime ant pa­skutinių kojų vienas prieš kitą stovinčiu du širvus žirgus pirmutinėmis kojo­mis laikančiu pastatyta karaliaus skydą, ant kurio išreikštas raudonais rū­bais apsivilkusio žmogaus paveikslas su lokio galva kairėn pakreipta.

Videvutas pragyvenęs anot vienų 112, anot kitų rašytojų 116 metų, savo karalystę padalinęs tarp savųjų 12 sūnų; jis gyveno Ostgotų karaliaus Teodoriko laiku.

Šitą Videvuto vėliavos parašą, kurį tūli mokslininkai – ypač J. Voigt’as – laiko Grunau’o išmislu, falsifikacija ir visas žinias apie pačią vėliavą — pasaka, kaip iš čia paduotojo paveikslėlio matoma, buvo jau skelta Hennenberger’io, Luc. David’o, S. Bayer’io, kursai paduo­da jų vieną iš L. Davido, kitą iš Grunau’o rankraščio, T. Wolanskio ir Narbuto, paduota iš Hennenberger’io, Grunau’o ir L. David’o, galop tik 1876 m. Perlbach’o išleistoje Grunau’o „Preussische Chronik“ vienas parašas patalpinta. Kadangi kaip sulig šiol apskelbtose to parašo kopi­jose, jas palyginus, pasirodo esama jose nors mažų ir nežymių skirtumų parašo raidėse, tai aš pasiryžau visą iki šiol likusią Grunau’o ir L. Davi­do rankraščių tą parašą fotografiškai kopijuoti. 1905 m. vasarą grįždamas iš Bulgarijos, užsukau Karaliaučiun, kur karališkame valstybės archyve (Koenigliches Staats-Archiv), su pagelba archyvo asistento D-ro Eggvers’o, suradau Grunau’o 3 rankraščius su tuomi parašu ir L. David’o 2 rankra­ščius su 3 parašų kopijomis. Po signatūra Msc. A. 7/a yra rankraštis In folio žalsvame popieryje įrištas dviem tomais, turįs titulą: „Chronici Si­monis Grunavij Tolkemitani, ordinis praedicatorum monachi Historicorum su i temporis darlssimi Tomus primus, continens Tractatus IX priorės Rerum Prussicarum et Vicinarum Regionum, Episcopatum, Monasteriorum et urbium et Principum item et Hominum iilustrium Qui contra Prossos bella susceperunt. Opus ab omnibus. historiam imprimis Porussicam amantibus, huc usque valde desideratum et nunquam typis Impressum. Ad exempiar Codkis manuscripti Bibliothecae Regiae, qua ėst Regiomonti. summa fide atųue labo re descriptum, perlectum, correctum atųue a mendis, Zvantum fieri potuit, purgatum cura Joannis Christophorl Volbrechti I. U. D. lllustris Collegij Grobeniani Inspectoris et Bibliothecarij Walenrodiani 1720„. Ant antrojo puslapio vokiškai: „Chronika vnd beschreibung dar Alleriuestikhen, Nuetzlichsten vnd waren Historien des Namenkuendingen Landes zu Preussen” etc. Visas kronikos tekstas vokiškas. Traktato II. skyriaus V puslapyje 69 yra šitas vėliavos parašas (pav. ):

Antrasis Grunau’o rankraštis in 4-to Nr. 23 aptaisytas, yra užvardytas: „Erster Theil der Cronica und Beschreibung der allerluestlichsten, nuetzlichsten und Wahren Historien des nahmkuendigen Landes zu Preus­sen etc… beschrieben durch Simon Grunau, Moench zu Tolkemit anno 1526 enthaltend Tractat 1 bis IX„. Rankraštis nežinia kieno rašytas, ant puslapio 104 turi sekantį vėliavos parašą:

Šitame pat rankraštyje ant atskiro popiergalio yra dar paduota vėlia­vos šitas parašas ir pasakyta, kad jis į Luc. Davido kroniką patekąs (p. 3):

Dar yra ir trečias in folio Grunau’o kronikos nuorašas, taipogi ne­žinia, kieno rengtas, signatūra Msc. A. 6, kuriame vėliavos parašo nėra ir apie Videvutą labai trumpai kalbėta. Jisai, rodos, yra tik trumpesnės iš­traukos iš Grunau’o kronikos. Išskyrus Volbrechto nuorašą, kitu du rank­raščiu nežinia, kokiais metais gamintu. Gaila, kad nepasiteiravau karal. bibliotekoje apie Grunau’o kronikos rankraštį, iš kurio D-ro Volbrechto daryta 1720 m. savo nuorašas.

Luko Davido kronikos Karaliaučiaus valstybės archyve yra šitie rankraščiai: Signatūra Msc. A. 9/a rankraštis in folio aptaisytas Joan. Chr. Volbrechto ranka 1730 m. rašytasis, užvardytas: „Magistri Lucae Davidis, Ehemaligen bischoffl. Culmensun Cantzlers, nachherigen Margraffischen und Preussischen Hertzogs Alberti dės ersten Raths Zehn Buecher Preussischer Geschichte. Worinnen von den aeltesten Einwohnern dės Landės Preussen, der Heydnlschen Religion, Goettern, Kriwe Krlwaite, erstem Koenige Waidewuto” etc. etc… Ant puslapio 47 yra šitas vėliavos parašas (pav. 4)

L. David’o ranka rašytame „Nachlass” Msc. A. 164 – 167, kuriame yra medžiagos jojo kronikai (collectanea, excerpta lotynų ir vokiečių kalbomis, dokumentai, įvairūs fragmentai ir k.) apie Videvutą nieko nerasta ir originaliai jo ranka kopijuoto parašo nėra.

Kitas L. Davido kronikos rankraštis In 4-to po signatūra Msc. 21, įrištas, su ant kupros odoje įspausta „Lucas Davids. Preussische Geschichte“, turi tokį pat užvardymą, kaip ir pirmutinis. Kaip apačioje ant titulinio lapo pasakyta. Šitas rankraštis pradėtas lapkričio 14 d. 1782, pabaigtas rašyti 1783 metais. Ant puslapio 25 turi tokį vėliavos parašą (pav. 5)

Šalia jo ir priešais ant pridėto popiergalio kiek stambesnėmis raidėmis yra šitas parašas (pav. 6).

Tame pat archyve iš Hennenberger’io „Kurtze und wahrhafflige Beschrelbung des Landes zu Preussen” (Koenigsberg im Pr. 1584 p. 22) nu­traukta aukščiau paduotasis vėliavos su trim dievais ir parašu piešinys, kursai yra seniausia iš Grunau’o rankraščio tos vėliavos kopija, nes visos kitos parašo kopijos kaip pav. L. David’o rankraštyje yra vėlesnės.

Rugpjučio m. 1906 m. grįždamas Vilniun iš kuracijos Francensbade ir jau žinodamas, kad Dresdene ir Gedanėje (Danzig) esama Grunau’o kronikos rankraščių, apsilankiau tuose miestuose. Saksų sostinės karališkoje bibliotekoje, direktoriui d-rui Ermisch’ui leidus, sunaudojau rankraštį signa­tūra G. 35 ln folio lapų 556, puslapių 1113, aptaisytą geltona oda. Rank­raštis XVII šimtmečio, nežinia kieno rašytas, turi titulą: „Simonis Grunovii Tolkemitani, Ord. Praedicat Monachi Chronika und Beschreibung aller luestlichsten Nuetzlichsten und wahren Historien des Namen kuendigen Lan­dės zu Preussen seines findens, glaubens. Grausahmigkeit und Christwerdung, seiner Regenten Ursprung deutsches Ordens Vortreibung begnaedung. Wiedersetzung, Strafung, Verderbung des Landes, von Christi Geburth bis aufss heut zu wiszen wie einem Menschen moeglich ist. Anno 1526. Amen. Amen„.

Nežinia, ar paties Grunau’o, ar jojo kronikos perrašinėtojo, yra padėti ant to pat titulinio lapo šie žodžiai: „und es dis buch mit bringet, wir (wie) zu zeiten, grob deutsch gesatzt ist, und zu zeitcn zu vlel. zu zeiten zu wenig de. Woerter und der buchstaben, so ist dis die Sache weil die Exemplaria etliche Lateinisch, etliche deutsch waren, in welchen meine Gedanken waren, mit welchen ich es unverstandig grob, zu kurlz und zu lang, zu viel und zu uenig gesatzt habe, ein jeglicher leser aber mag es ihm eben machen auf die wahrheit der Historien bleibe, ich habe es ia so hin corrigirci, im uebersehen. Eine Vorrede der Verklahrung und der Ent- schuldigung in dis Buch„. Videvuto vėliavos (Banir) aprašymas be pie­šinio ir parašas dviejose eilutėse ant pusl. 94 (pav. 7)

Vėlesnių laikų yra tos pat kronikos rankraštis in folio signatūra G. 7 ne pilnas, turįs pusl, tik 302; jame vėliavos parašo nėra.

Rugpjūčio 11 d. Gedanės miesto bibliotekoj, ačiū prof. d-ro Gunther’io mandagumui, galėjau apžiūrėti Grunau’o kronikos du rankraščiu ir senprūsiškąjį Videvuto vėliavos antrašą nufotografuoti.

Rankraštis, Kasparo Hennenberger’io XVI šimtmetyje rašytas, signa­tūra Ms. 1281 in folio 347 lapai, ne pilnas, traktatų XX – XXIV visiškai nėra, su praleistomis daugiur Grunau’o rankraščio vietomis arba sutrumpintomis, kurios perrašinėtojui, kaip pats pastebi, pasirodžiusios nesvar­bios esą. Apdėlkai iš pergamento XV šimtmečio rankraščio lapų iš kokios liturgijos. Viršutinė titulinio lapo eilutė stambiomis raidėmis: „Chronica vnd Beschreibung allerlustlichen Nutzlichsten vnd varen historien dės Namkundigen Landės zu Preussen, seynes feindes (sic) Glaubans, grausamigkeyt vnd Christwerdung seyner Regentten, Vrsprung TeuBdfes Ordens, vertreybung, begnadung, Straffung, vorderbung dės landės, von Christ gebant bis auff heut zuwissen, wle eim menschen muglich ist Anuo 1526 Amen„. Vėliavos parašas ant lapo 40 vienoje ilgoje eilutėje ir apačioje kitos eilutės iš kairės keletas raidžių; vėliavos piešinio nėra (pav. 8):

Kitas rankraštis, nežinia keno rašytas, paeinąs iš XVII šimt. in folio sign. Uph 86 ir 87; padalytas į du tomu pergamentu aptrauktu ir surištu, turi savyje I – XIX traktatą. Titulinio atskiro lapo nėra; patsai rankraštis prasideda: „Simonis Orunovii, Tolkemitanl Ord: Praedicat Monachi. Cronica und Beschreibung aller liistlichen, nutzligsten und wahren Historien dės nahmkundigen Landės zu Preussen, seines Findens. Glaubens, Grausahmigkeit Begnadung, Wiedersetzung, Straffung, Verderbung dės Landės, von Christi Geburth biss auff heut, zu wissen wie einen Menschen moegiich Ist, Anno 1526 Amen. Amen”. Videvuto vėliavos parašas, susidedąs iš trijų stambiomis raidėmis eilučių išreikštas ant 69 lapo; vėliavos piešinys tik aprašyta, kaip jis atrodė (pav. 9)

Palyginus visas čia paduotas Videvuto vėliavos 10 kopijas, galima pastebėti ne tik eilučių sutvarkyme, jų padalinime, bet ir vienų kitų raidžių formoje nors nedideliausius skirtumus, kas, be abejo, prigulėjo nuo rašto nepažinimo ir nemokėjimo, parašą kopijuojant, jį prideramai skaityti ir žodžius suskirstyti.

Kaip jau aukščiau minėta Voigt’as savo kritikoje Grunau’o paduotojo vėliavos parašo priveda pirmiausiai M. Pretoriaus nuomone, būk jis esąs panašus rusų raštui, ir Bayer’io, kursai manės, kad parašo raidės esančios iberiškos. Paskui padavęs žemiau cituotą Thunmann’o parašo gvaldymą ir Grimm’o manymą, kad jis gotų raštui ir runoms panašus, Voigt’as baigia savo kritikos rašymą apie tą Vaidevuto vėliavos parašą, iš­reikšdamas nuomone apie vienuoli Grunau’ą, jog jojo kronikoje esama paimtą žinių be kokios kritikos iš neištikimiausią versmių. O kadangi toje jojo kronikoje esama taipogi daug išgalvotų pasakų apie nuotikius ir var­dus žmonių, korių niekados nebūta, daug primeluota, taip kad negalima tikrumo atskirti nuo melo, todėl Voigt’tas stato klausimą, ar šitiems vie­nuolio, kursai niekus plepa, galima, neabejojant, kaipo vienintelei versmei apie parašo tikrumą, žodžiams tikėti, jam, kursai šimtus metų savo kroni­koje patalpino? Todėliai ir nuomones apie šitą vėliavos rašto pramanymą negalima esą atmesti. Didžiausiu Simono Grunau’o „melagysčių“ prieši­ninku ir išniekintoju vėlesniais laikais buvo pasirodęs lenkas Antanas Mierzydskls, kursai savo knygoje „Mythologlae Liluanicae Monumentą“ (Warszawa 1896. II. 17 sek.) atmeta kaipo Erasmo Stella ir Grunau’o prama­nytą Videvutą. kurį vardą jisai laiko pagamintu iš lenkiško vojevroda, o savo veikale „Romove“ (Poznah 1900 p. 41) mano, kad tasai vardas esąs padirbtas iš Didž. Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardo; čia jis Gru­nau’ą galutinai pasmerkia, paniekina, vadindamas ji „niegodny falszerz“. Bet jau kiek ankščiau, nes apie 1846 m., Lilienthalis buvo parodęs, kad nevislab yra melas, kas pas Grunau’ą randama, ir kad tūli dalykai aprašyta tik pas jj vieną užtinkama.

Apie patį Videvuto vėliavos parašą Bayer’is nors ir manė, kad jo raidės esą panašios į iberų, bet jis toliau pastebėjo, kad tas prusų parašas turįs graikišką charakterį ir kad jis paeinąs iš graikiško. Kaipogi tik paviršumis į tą parašą žvilgterėjus, akysna krinta graikiškos raidės delta A, eta H, alpha A. omikron O, rho P ir kitos, kurių pavidalai randama sen. graikiškuose raidynuose. Graikų alfabeto Grunau’as, be abejo, nepaži­nojo, nes jojo laikais graikiškos palalografijos dar nebūta todėl jis nega­lėjo iš jos raides paduotamjam parašui skolinti arba jas pamėgdžioti. Taipogi rūnų rašto paminklai, kaip jie šiandien yra žinomi, į kurių ženklus yra panašių vėlavos parašo vienų kitų raidžių, Grunau’o laikais dar nepažinota. Remiantis šiais daviniais apie Grunau’o parašo pramanymą, jo falsifikaciją negalima kalbėti, kaip tai J. Volgt’as buvo manąs. Be to reikia dar nors trumpai paminėti, kad tas parašas su panašiomis į graikų raidėmis nėra vienintelis senovės prūsų krašte. 1911 metais Karaliaučiaus universiteto profesoriui d-rui Peiserjui, perkasinėjant senprūsių kapus, pasisekė atrasti juose vienoje vietoje urna su parašu graikiškomis raidėmis. Išgvaldymu šito Videvuto vėliavos parašo, kiek man žinoma, rodos, pirmas buvo bandąs užsiimti Thunmann’as savo veikale „Untersuchungen ueber die alte Geschichte einiger nordischer Voelker”, cituotame Hennig’o išleistosios Luko David’o „Preussische Chronik” prakalboje į III tomą p. V-me. Thunmann’o skaitymas ir iš lietuvių kalbos aiškinimas buvo toksai: „Diew Korg supyk s pustitiais ystuk ssus”, ką Hennig’as pataiso: „Diew Korg supyk su pustitoieis užtik szus“ ir verčia vokiškai: „Gott Korchel turnė mit der Verheerern (und) thu ihnen Boeses (oder schlage šie)!” Kitas, kurs ne tik pagamino to parašo alfabetą (alphabetum pagano-lithuanicum), bet ir patį parašą taipogi su lietuviškos kalbos pagelba skaitė, buvo lenkas T. Wolanski’s“: „Dievai wardą amen. Zmogumi prussoz. Zupan Utenes„. Wolahski sekdamas, jojo skaitymą su men­komis pataisomis buvo priėmąs Lietuvos istorininkas T. Norbutas, kurs rašo: „Dievai vardą amen. Žmogumi pruzzos. Župan Utenes„. Galop 1908 m. latvių tautos muzėjaus globėjas M. Silinas Rygoje tą vėliavos parašą skaitąs: „Dievą vardai, amin. Zmougpuiti Praišosi spanoujais” ir aiškinąs šitaip: „Prūsų žmogus stiprus„.