Apie atėjimą valakų-romėnų

Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 12-14

Valakų-romėnų atėjimas į Pabaltijo kraštus, kaipo pa­davimas, buvo kuo plačiausiai žinomas; juo tikėjo toki rimti rašytojai, kaip Peucerus, Lasickis, Michalionis.

I.

Jie (valakai) persikraustę čia iš Valakijos ir kadais yra buvę italų naukuriai, įkurdinti graikų imperatorių Valakijoje prieš slavus. (Casp. Peucerus, „Annal. Siles.“, 36 p.)

Aleksandrui Makedoniečiui mirus, kai kurie makedonai persikraustė į Prūsus. (Wittechind, „Rer. Sax.“ 1b. I.)

II.

Seniai pasakoja, kad žemaičių protėviai buvę italai… Imperatorius Neronas, mąstydamas apie vieną karo ekspe­diciją, norėjo pašaukti į tarnybą ir tuos romėnų tremtinius, kurie gyveno ant vienos nevaisingos salos, vardu Giaros.

Šitie, bijodami imperatoriaus nuožmumo, užgrobę trisyk atėjusių jų verbuoti laivus, o pačius išmušę, nuplaukę prie Ponto Euxino (Juodųjų marių), nuo kur aukštesnėmis vie­tomis, kur kitados buvo romėnų medžioklės, o kur dabar Rusija, Podolė ir Lietuva, prisigavo iki Baltijos marių. (Lasickis, ,,De diis Samog.“, 42 p.)

III.

Pasakojama, kad mūsų protėviai, kariai ir šiaip žmonės, romėnai, atėję į šiuos kraštus… ciecoriaus Caesar’io (Ce­zario) laikais.

Būtent, kada Cezaris, pavergdamas Germaniją, plaukė okeanu į Britaniją, atsitikę, kad laivai su mūsų protėviais buvę prinešti prie kranto ir jie išlipę, kur dabar Žemaičių miestas, vardu Plateliai.

Iš ten, paėjėję toliau, jie pavergė kaimyniškas tautas: getvingius, paskiau roxolanus, arba rutėnus. (Michalionis Litvanus, ,,De Moribus“, 24 p.)

Septyni broliai miegą.

Nors aukščiau minėta eilė padavimų apie atėjimą į ryti­nio Pabaltmario kraštus romėnų-valakų, kur datos, Romos ciecorių vardai etc., be abejo, yra tik vėlesnių rašytojų nuo­monė ir atrodo gana naivi, tai betgi skaitydami Paulių Dijakoną, su nusistebėjimu randame, kad tas padavimas, pa­sak paties Pauliaus, buvo kuo plčiausiai žinomas net Itali­joje jau jo laikais, t. y. antroje VII šimtmečio pusėje po Kr.

IV.

Germanijoje yra stebuklas, kurs tenai visų yra laikomas per didį dalyką.

Galutiniuose anapus Germanuos karštuose, pačioj paokeanėje… nežinia nuo kurio laiko ilgo miego migdomi ilsisi Septyni Broliai (: septyni epoandrai).

Nepaliesti yra ne vien jų kūnai, bet ir jų rūbai; ir jau vien dėl to, kad jų kūnai per taip ilgą metų bėgį liko visiškai nesu­gadinti, vietinių, nors laukinių, tautų gyventojų, yra laikomi garbėj.

Pagaliau jie, dėl jų papročių, sakoma, esą romėnai… kuriuos tiek amžių išlaikė Dievo Apvaizda.

Su ta vieta susieina skritofinai (t. y. pabaltmario finai, arba suomiai); tose vietose, per vasarinį saulės persisvėrimą, keletą dienų net naktį būna kuo šviesiausia. (Paulus Diaconus, „Hist. Longobard.“, ed. Pertz.)

Poblius Libo. Mar. Bielski („Chron.“, 1b. II, 153 p.) rašo, kad Publius Libo Polemonas, kurs atėjės į Lietuvą, buvęs Pompėjaus laivyno hetmanas. Anot kitų, Libas atėjęs čia Neorno laikais … Atilos laikais…

Libras. Lietuvių pasakos (Silvestr. „Pod. Žmudž.“, I t., 134 p.) žino Gotlibą, pusvelnj, ir (LPBas., A, I, § 6) Librą, velnią-Liucipierių.

Liuberiška kalba. Lietuvoje, abipus Nemuno, elgetos turi ypatingą kalbą, geriau sakant, ypatingus išsireiškimus, kad kiti jų nesuprastų. Ta elgetų kalba vadinasi „liuberiška kalba“. Apie ją žiūrėk Basanavičiaus raštelį „Aušroje“ 1885 m. ir Slančiaus rankraštėlio notas Liet. Moksl. Draug. rinkiny.

Dvi imigracijos (jelvybės) srovės. Padavimai žino apie lie­tuvių protėvių atėjimą į Pabaltmario kraštus. Tų padavimų mišiny aiškiai numatomos dvi jelvybės srovės — viena iš pietų, ten, kur Voluinė, Valakija, antra, vėlesnioji, iš vakarų, iš Skan­dinavijos. Paskesnieji rašytojai, norėdami jas suderinti, dažnai maišo pervien, betgi visados duodami pirmenybe ankstybesniems atėjūnams, „valakams“.

Plateliai