J. Mačiukiškis „Alkos kalnas“ // Trimitas. – 1926, Nr. 44, p. 1376-1377;
Sunkiai užkopiamas milžinkalnis, apaugęs dagiais medžiais. Apsuptas nepereinamų pelkių ir upelio. Senovėje buvęs prabočiaus aukuras. Kryžiuočiai ji išgriovę, Pakalnėje daug didelių įvairiai tašytų akmenų. Seniau rusų kareiviai iškasę druskos.
Netoli Mikytų kaimo Platelių valsč., piliečio A. Malakauskio žemėje yra labai aukštas kalnas, iš visos apylinkės aukščiausias, vadinamas „Alkos kalnu„. Tas alkakalnis užima savo plotu apie tris hektarus ir visas yra apaugęs spygliuočiais medžiais. Jis yra apsuptas iš trijų pusių pelkėmis, o iš ketvirtosios randasi upelis. Tas upelis be paliovos kalba milžinui kalnui, ką matęs ir girdėjęs senovės neįžengiamose giriose, ir pasako daug paslapčių, kurių žmogus nežino ir nežinos. Senovėje tos pelkės, spėjama, buvo neįžengiamos, nes mūsų laikais vendenys labai sumažėjo, bet visgi pelkė, gulinti rytinėje kalno pusėje yra tokia klampi, kad sunku yra žmogui išeiti. Tas kalnas iš dviejų pusių yra taip status, kad vos galima prilipti viršūnę, bet žiemos laiku, kuomet kalnas būna apsnigtas, jokiu būdu negali įlipti, nors ir yra medžiais apaugęs. Iš vakarų pusės yra daug žemesnis, o iš vasaros rytų galima net su arkliais užvažiuoti. Žiemos rytų kalno pusėje yra daugybė įvairių akmenų, matyt nuriedėjusių nuo kalno. Vieni iš jų yra įgrimzdę į pelkę, kiti pakalnėje įsigulėję į žemę, o kiti tėra visai ant paviršiaus matomi. Tarp tų akmenų, netoli nuo kalno viršūnės, guli du milžinišku akmeniu, o pakalnėje yra keletas akmenų nutašytų žmogaus ranka. Keletas iš jų yra nutašytų dviejų ar trijų pusių; keleto aplinkui yra iškalti apskritus ravai. Ant kalno viršūnės senovėje stovėjo milžiniškas aukuras, ant kurio degindavo mūsų senuoliai aukas savo dievams. Tą aukurą statė ne žmonės, bet milžinai. Mūsų senuolių milžinišką jėgą, energiją ir pasišventimą darbui liudija mums nuriedėję į pakalnę didžiausi akmenys. Reikia atminti, jog tais laikais, kuomet buvo statomas tas aukuras, nebuvo tokių nei vežimų nei mašinų parengtų akmenimis vežti ir kilnoti, kaip kad turime šiais laikais. Tą aukurą išardę iš pamatų žiaurūs ir plėšrūs kryžiokai, kurių tikslas buvo ne krikščionybę skelbti mūsų tautai, bet plėšti ir visiškai pavergti mūsų tėvynę Lietuvą. Daug kraujo praliejo mūsų protėviai begindami tą brangų savo aukurą, bet daug daugiau priešas paguldė galvų, kol užkariavo tą kalną ir nugriovė aukurą. Senieji žmonės pasakoja, kad ant jo kalno viršūnės esąs senovės žemaičių „Maldų Šulinys”. Senieji nurodo net ir vietą, kame tas „Maldų Šulnys” esąs. Be to senuoliai ir apylinkės gyventojai pasakoja, kad tas alkakalnis esąs nepaprastas, nes tenai vakarais vaidinasi ir t. t. Pasakoja ir tai, kad rusų kareiviai iš tenai išsikasdavo druskos. Mat seniau rusų vyriausybė išskirstydavo savo kareivius po kaimus žiemoti.
Šiaip kokių nors senovės liekanų musų laikais nėra rasta, gal ir dėl to, kad nei žvyras nėra iš jo vežamas, nei jis yra ariamas, nei jokie archeologiniai tyrinėjimai daromi, nei vandenų ir potvynių jo šlaitai negriaunami, bet stovi jisai sau ramus, apaugęs samanomis ir eglynais.
Kalnas — labai gražus, įdomus ir daro labai gražų įspūdį žiūrėtojams. Be to, jis primena kiekvienam lietuviui senovės laikus, kuomet tų laikų žemaičiai meldėsi prie savo dievų, aukojo jiems aukas ir prašė palaimos savo kraštui ir ginklams.
Senovėje, kur degė amžina ugnis, kur skambėjo skambūs ir garsūs vaidilų ir vaidilučių balsai, kur senovės lietuviams buvo visų brangiausia vieta, dabar ji stovi visų apleista ir beveik visų užmiršta.
